Nemirtingoji Afrika (14 dalis)

Apie uoliai išdažytas uolas ir raibiuosius kilimaičius :)

Privažiuoju kalnų kraštą (ribą). Kairėn nepasuksi, tiesiai - kelio nėra. Gali tik grįžt atgal arba leistis dešinėn kiek tik akys užmato. Kadangi visai nesinori grįžt į ten, iš kur ką tik atmyniau, t.y. atsikračiau, dairausi dešinėn. Ir ten - vaje! - pamatau saviškius! Mažyčiai mažyčiai taškeliai tolumoje. Yra atvejų, kai, nors ir akiniuota, matau lyg erelis. Bet dabar gal labiau įsivaizduoju, nei tikrai matau, kad tie taškeliai juda mano pusėn. Nė nedrįstu abejoti, kad ten ne mūsiškiai. Tad atsikvepiu lengviau ir įsitaisius argano medžio pavėsy dairausi, kur atsidūrus.

O atsidūriau vietoj, keistesnėj už keistą. Kalnai čia ne tik numelsvinti, jie išteplioti dar ir raudonai bei juodai. Esu matyt tiek išvargus, kad jau visiškai nebesuprantu, kur čia menas. O gal čia menas nesuprasti?

Prisistato kolegos. "Matei?" - klausia. "Ką mačiau?" - nesuprantu. "Diedą su ūsais!" - aiškina man. "Kokį diedą?!" - išpučiu akis, nes "diedas su ūsais" man asocijuojasi su gyvu žmogumi ir, žinoma, su nesaugumu. O, pasirodo, ne. Tas "diedas" besąs uolų kompozicija: žydri žandai, raudona nosis ir ūsai. "O ten matėt?" - dabar jau rodau aš į dar baisiau išdažytus kalnus. "Jo, jo..." - įtariai liksi galvom kolegos. Matau, kad ir jiems tas "uolinis menas" (labiau sakyčiau "uolusis menas") nelabai. Randam vieną akmenį, ant kurio įsiamžinęs "meno" autorius. Ant kito akmens apdilęs užrašas skelbia: White Stains on coloured sands ashamed of the mess we make...

"Velnias", - galvoju, - "matyt tas Lonely planet'as vėl pasakas rašo"... Ką jau ką, bet piešinius ant uolų tai tikrai ne taip įsivaizdavau...

"Važiuojam namo, saulė leidžias", - iš svajonių pažadina kažkuris iš vyrukų. "Paskubam, čia greit temsta", - pagąsdina antrasis. Kiek pasitarę nusprendžiam namo grįžti ilgesniu, bet tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavom. Mažumėlę paklaidžioję susiorientuojam, už kurios tarpukalnės mūsų miestelis, ir tiesiu taikymu maunam namo. Važiuojam greitai.

Temstant oras atvėsta. O ta proga atgaunu jėgas ir pasiutimą. Be proto pradėjo patikt lėkt dviratuku. Belėkdama įtaikau į smėlio duobę, priekinis ratas užklimpsta, dviračio užpakalis aukštyn vikst, aš nuo dviračio nosimi į priekį skrist :) Žemės nepasiekiu, kojomis užsikabinu už vairo. "Eina sau!" - sakau garsiai, o pati galvoju: "kad tik tikrai neišeitų..." Kas? Žinoma, kad dviratis iš rikiuotės. Visai nenoriu nakčiai čia toj dykynėj pasilikt!

Be ceremonijų tvirtai čiumpu dviratuką už ragų ir pirmyn toliau. Išvažiavus į asfaltą pagaunu vėją ir lekiu nedidukėn, bet nuokalnėn taip, lyg mane kas vytųsi. Sutemsta. Į miestelį įskrendu pirmoji. Kolegos atrieda kiek vėliau.

Grąžinam dviratukus. Pasirodo, mūsų jau pasigedo :) Išvažiavo ieškot :) Kas ieškojo, taip ir nepastebėjom. Bet argi tai svarbu? Daug jaukiau, kai nežinai esąs sekamas.

Dviračių šeimininkas nepraleidžia progos pasikviest mus į savo kilimų parduotuvėlę. "Ne", - purtom galvas, - "neisim". "Užeikit, užeikit", - vilioja suknėtasis dėdė, - "nieko pirkti nereikės. Ateikit čia kaip į muziejų. Tik pažiūrėti". Žinom mes tuos "tik pažiūrėti" jau mintinai. Bet dykynė ir vakaro vėjukas, matyt, gerokai prapustė mums smegenėles ir mes užeinam į tą parduotuvėlę. O čia... čia geriau nei muziejuj! - didžiausi angarai, kurių sienos nukabinėtos įvairiausio rašto ir daugiausiai raudonų spalvų bei atspalvių kilimais. Atima žadą. Dėdulė patenkintas trina rankas į sijonus ir reklamuoja savo prekes, bando įpiršti mums šį bei tą. Paskui nutyla, apžiūri mus nuo galvos iki kojų ir ima siūlyt kilimėlius, jo manymu, mums pagal kišenę. Pavyzdžiui, tokį dailų nediduką, avies vilnos. Sako, šuniui gulėt. Klausiam, kiek kainuoja. Jo... tikrai prabangus šuniukas turėtų būt, kad ant tokio kilimėlio miegotų... Apraibusiom akim ir įspūdžio pritrenkti klausiam, ar galima fotografuot. Galima, galima, šypsosi dėdė. Ir tuoj pat paaiškina, kad taip mes jam darom reklamą - parodysim nuotraukas draugams ir pažįstamiems, pritrauksim čionai daugiau lankytojų ir gal net pirkėjų. Yep, nesakysim garsiai, kuom čia kvepia :)

Išsivadavę iš muziejaus slenkam toliau nakčiai atgijusia prekijų gatvele. Iš kiekvieno namuko kyšo po krautuvytę. Beveik visos jos ne tik krautuvytės, bet ir dirbtuvytės - gali pamatyt, kaip audžiama, kaip kurpaitės siuvamos, kaip gaminamas argano aliejus ir t.t. Ir dirba čia jau ne tik vyrai. Yra ir moteriškių :) Įspūdinga iki alpulio. O gal nuovargis kerta kojas.

Parskubu namo, nulendu dušan. Ir randu šilto vandens! Kas per stebuklai! Tikriausiai nelaiku parėjau :)

Kaip atsiduriu lovoj ir užmiegu, nebepamenu. Vinintelis, kas liko atminty, - ankstyvą rytą pro grotuotą langą įvinguriavęs staugimas. Taip, mečetė stovi ir šiame miesteliuke.

to be continued

Nemirtingoji Afrika (13 dalis)

Pirmasis zuikis. Pasiskraidymai nuo dviračio :)

Atsargiau, dar sprandą nusisuksi! - skamba man mintyse. Nes nėr kam to pasakyti garsiai. Aplink puskilometrio spinduliu nė gyvos dvasios. Drybsau ant plyno smėlėto rausvo akmens tarp nedidukų spygliuotų krūmelių. Šalia tyso dviratis, nuo kurio ir nuskridau. Nė pati nebežinau, kaip čia nutiko.

Pasiklydau slėny, atviroje erdvėje, ten, kur matyti keli kilometrai į tolį. Slėny, apsuptame rausvų kalnų, - kaip dubenyje. Buvom keturiese, bet kažkaip pamažu išsiskirstėm. Vienam pasidarė įdomu, kas už to kalno, kitam - kas ant ano. Galvojau, pavažiuosiu už va anos uolos kampo, maniau, rasiu ten slėnį. Taigi. Slėnį tikrai radau, bet kad tas "už kampo" gana nearti, supratau tik apsidairius ir neišvydus ne tik nei vieno saviškio, bet apskritai jokios gyvos dvasios. Aplink tvyrojo begalinė erdvė, erdvė, erdvė. Ir dangus. O per patį nugaros vidurį išilgai ėmė ristis šiurpuliukai, nes pamažu atėjo suvokimas, kad nežinau, kurioj pusėj mūsų laikinieji namai, iš kurios tarpukalnės mes atvažiavom. Niekad gyvenime nebuvau pagalvojus, kad įmanoma pasiklysti atviroje erdvėje. Pasirodo, įmanoma.

Apima jau nemenkas nerimas. Šoku ant dviračio ir lekiu tiesiai ta kryptimi, kuria manau sutiksianti saviškius. Važiuoti noriu greitai, bet labai greitai neišeina, nes nėra nei kelio, nei takelio. Riedu plynu rausvu akmenimi. Vietomis pripustyta raudono smėlio. Vietomis auga krūmokšniai, įnirtingai badantys sandalėtas kojas. Riedu, ir taiga matau - prieš pat nosį akmens griova! Gili. Plati. Ilga. Dviračiu neperšoksi ir neapvažiuosi. Kad nespėsiu sustabdyt, aišku kaip dieną. Tad staigiai suku kairėn. Bandau stabdyt iš visų jėgų ir net kojomis padedu. Ta smėlėta uola pasirodo besanti nepaprastai slidi. Dviratis čiuožia, o pati jaučiu, kaip iš inercijos verčiuosi nuo dviračio per galvą. Bet per galvą neapsiverčiu. Matyt todėl, kad dviratis čiuožia, taip "sugerdamas" mano inerciją. Vis dar tvirtai laikausi dviračio (įsitikinusi, kad taip saugiau), todėl kartu su juo plojuosi žemėn. Lėkdama žandikauliu užkabinu vairą, dviratį jau paleidusiomis letenomis vožiuosi ant smėlėto akmens, o kojomis smagiai perbraukiu uolą bei dygliakrūmius. Va, ir guliu. Veiksmas užtrunka vos porą trejetą sekundžių.

Atsikeliu. Apsičiupinėju. Dantys vietoj, veidas nekruvinas. Vadinasi, bus tik mėlynė. Rankos abi apibrozdintos delnų apačiose ties riešais ir ryškiai rožinės nuo daugybės įspaustų mažyčių rausvų akmenukų. Kur kas prasčiau kairiajai kojai, kuri net iš sandalo išsinėrus. Išsirenku iš jos spyglius ir akmenukus. Taip, viršutinė pėdos dalis gerokai nubrozdinta.

Viskas būtų kaip ir gerai, tik iš galvos neina gydytojų ir negydytojų grasinimai ginkdie nesusižeisti Afrikoj. Neplauti žaizdų tekančiu vandeniu. Nesiskusti. Juk nešvaru. Didelė tikimybė užsikrėsti... Žinoma, kad neturiu jokių žaizdas dezinfekuojančių priemonių. Neturiu net geriamo vandens, kuriuo galėčiau nuplaut nukentėjusią kojytę. Pridengiu žaizdą popierine nosinaite ir bandau važiuot toliau. Ten, kur man reikia. Pakeliui raminu save, kad čia gamta, kad čia švaru, kad čia ne purvinas miestas, kur veisiasi begalės neaiškių mikroskopinių baisybių taip ir besitaikančių kibti į sužeistąjį ir kartu su juo kontrabanda parkeliauti į Europą. Negerumas tas, kad žaizda tiesiai po sandalo dirželiu. Trina. Prisitrina ten dulkių. O nuo stabligės aš neskiepyta (skiepų nebuvo).

to be continued

Nemirtingoji Afrika (12 dalis)

Uolų mėlynumai!

Tai va. Dar nespėjom išlipt iš mašinos, prisistatęs suknele pasirėdęs dėdulė mygom mums suorganizavo viešbutuką. Nebrangų. Nepamenu, ar mes jam už tai ką nors sumokėjom, ar ši paslauga įėjo į viešbučio sąskaitą. Taupydami laiką tam pačiam viešbutuke dar ir papietavom. Ir išskuodėm ieškot dviračių. Nes čia, kažkur netoliese turi būt piešinių ant uolų. Reikia juos pamatyt!

Dviračius nuomojantis veikėjas apsukrus kaip reta. Leidžia mums išsirinkt, o paskui susako kainas. Žinoma, kosmines. Deramės, kad mums dviračių mažiau nei pusdieniui reikia... Kažkiek išsideram, kažkiek ne. Gaunam po dviratuką. Man atitenka jau gerokai padėvėtas, iškleręs, be amortikų ir raudonas aliumininis žirgelis. Ir brangus!

Bet ginčytis ir piktintis nėr laiko, čia greitai temsta. Lekiam!

Kalnų grožybė ir didybė neišpasakyta. O jau spalvos spalvelės! Taip ir norisi stabtelėt kas keliasdešimt metrų. Nėr net kada į kelią dairytis. Minti, tiesa, sunku. Karšta. Bet guodžiuosi tuo, kad jau labai seniai dviračiu važiavau, neturiu sportinės formos, tai dėl to. Tik paskui paaiškėjo - visą tą laiką mūsų kelelis vedė į kalniuką :) Tik ne į kelelį žiūrėjom :)

Važiuojam, važiuojam. Kalnai, uolos, kaimeliukas. Ir staiga atsiduriam dykynėj. Žalioj. Kažkada čia būta dykumos. Bet palijo gerai. Viskas sužaliavo. Iš pradžių važinėjom keliukais, paskui pabodo, ėmėm važinėt ir be takų :) Pataikydavom ir į tokias nemažas lietaus upės vagas, kuriomis būdavo sunku važiuot, nes dugnas - birus smėlis. Ratai klimpsta. Nepraleidžiam progos užsiropšt ir ant tų gražiųjų uolų. O jos, pasirodo, besą tokios smiltuolės (kirtis ant pirmo skiemens!), tokios, tarsi mažulyčiai akmenukai būtų sucementuoti moliu. Tokios, tarsi įvairaus dydžio tų molsmiltinių uolų gabalai būtų sumėtyti vienas ant kito. Kaip konstruktorius. Labai patogu į jas lipt. O kai taip patogu, kaipgi nepalaipiosi?

Šypsausi iki ausų iš malonumo pasikarstyt po statokas uolas. Tik tas malonumas labai trumpas. Nutariu pralįst pro nedidukus du argano krūmelius. Jie spygliuoti, tad lendu atsargiai. Ir, saugodamasi vieno krūmo, nugara užkliūvu kitą. Susminga spygliai. Bandau nuo jų atsargiai atsikabint - į pilvą susminga kito krūmo spygliai. Viskas! Įstrigau - nei pirmyn, nei atgal. Spygliai tvirtai laikosi įsikibę mano maikutės, nors verk. Nebeatsimenu, kaip išsivadavau. Apsibraižiusi.

Toliau traukiam mėlynų uolų žiūrėt. Pakeliui sutinkam vietinių šeimyną, kuri šienauja - pjauna skurdžią, bet aukštą žolę, kemša ją šviežią į senutėlaitės pavargusios mašinytės saloną - veš namo. Šeimyna - tėvas, motina ir du paaugliukai - sveikinasi su mumis ir šypsosi laimingi, lyg būtume kokie iš dangaus nužengę. Šeimos galva mums pamoja ir varganai angliškai paaiškina: "Važiuokit ten, ten gražu, mėlynos uolos". Pamojuojam jiems ir į kelią.

Uolos jau iš tolo mėlynuoja. Maniau, rasim ten kokią ypatingą uolieną. Ne, kur tau! Pasirodo, kažkoks olandų menininkas sumąstė meną padaryt ir išdažė tas uolas mėlynai. Neįsivaizduoju, kiek tonų dažų, kurie per tris metus jau beveik ir nusitrynė nuo tų uolų, sunaudojo. Bet įspūdis tai ne koks... Na, iškrenta visai iš konteksto tas mėlynumas... Kol kompanija dairosi, atsigulu ant tos mėlynos uolos ir žiūriu į dar mėlynesnį dangų. Ten mažytis baltas debesiukas. Lygiai toks, kokių ir mes Šiaurėj turim. Nepaprastai gražu. Jauku! Šilta nuo saulėj įkaitintos mėlynos uolos. Mėlyna nuo gilaus dangaus. Paskęstu mėlynume. Bet reikia judėt. Vakaras leidžiasi.

Ką gi. Kryptį daugmaž žinom, su dviratukais apsipratom, galima pavažiuot ir ten, kur pačiam norisi, o ne kur visa gauja važiuoja. Tik be nuotykių ir čia niekaip. Švilpt ir guliu. Ne, ne pavargau ir ne šiaip sau priguliau. Tiesiog taip išėjo.

to be continued

Nemirtingoji Afrika (11 dalis)

Antiatlaso peizažai. Apie tai, kas sąmonę ir širdį nuridena kulnuosna


Gerokai įsidienojus tupim dulkėtoj aikštėj stovinčiame senutėliame grand takse. Turim važiuot į Tafroutą, bet nevažiuojam. Tupim todėl, kad mūsų liko keturi. Kiti du nusprendė dar dienelę likti čia. Tupim, nes taksas tik su 4 žmogeliukais niekur nevažiuoja, - laukiam kitų atsitiktinių keleivių. Bent jau dviejų.

Karšta nežmoniškai. Keleivių nesimato. Laiko turim į valias visokiems pamąstymams ir apmąstymams, nes neaišku, kada išjudėsim. Pamažu imu įsivaizduoti, kad pradedu suprasti, kaip ir kodėl vietiniai visai neeuropietiškai skaičiuoja laiką. Tačiau europietiškai išauklėta sąmonė niekaip neįstengia suvokti tokio laiko švaistymo. Jau darosi ne tik nuobodu, bet ir pikta. Ir taip ne tik man vienai. Mūsų vyrukai neiškentę jau ima šokinėt iš takso ir kiekvieną praeinantį pro šalį viltingai kalbinti: "Gal į Tafroutą?"

Pagaliau atslenka senas dėdulė su didele terba (rainu naminės drobės krepšiu), iš kurios kyšo tie tradiciniai lėkštiniai batonai. Matyt - jų ten daug. Rankoje jis dar nešasi į laikraštį susuktą pipirmėčių puokštę - čia arbatai. Kitas dėdulės krepšys telpa į universalaus kėbulo mūsų takso bagažinę, iš kurios pusės padarytos sėdimos vietos, o likusi pusė - vieta daiktams susikrauti, ir kuri, beje, jau pilna mūsų kuprinių. Dėdulė įsirita mašinon. Bagažinėn. Su visom savo batoninėm bandelėm ir arbatšluote. Kvepia. Kantriai laukiam toliau.

Netrukus keistu vežimuku privažiuoja vaikinukas, vežinas kalnu bananų ir apelsinų dėžėse. Jau apsidžiaugiam, kad jis paskutinis keleivis, kad jau važiuosim. Deja... Vaikinukas, vairuotojo padedamas, smagiai sumeta dėžes ant mašinos stogo, vairuotojas jas atsainokai priraišioja virvėmis. Ir viskas. Laukiam toliau.

Negaliu pasakyti, kiek laiko pratupim laukdami, bet pagaliau pasirodo paskutinis keleivis - jaunas vyriškis su lagaminėliu ant ratukų ir nešiojamu kompu. Jo lagaminėlis taip pat užmetamas ant stogo, jis pats įgrūdamas sėdėt į bagažinę, ir pagaliau pajudam.

Atrodom įspūdingai. Riedam septyniese - vairuotojas, vienas keleivis prieky, trys gale ir dar du tolesniam gale - su krūva kuprinių bagažinėj, kalnu vaisių ir lagaminu ant stogo.

Važiuojam į Antiatlaso kalnus. Ir taip smagiai, kad europietiškų standartų iškreipta sąmonė kartu su visa širdim nusirita į kulnus ir tūno ten iki pat kelionės pabaigos. Kaip ir kodėl? Ogi visai paprastai.

Pirmiausia - mašinoj veikia nepakartojamas kondicionierius. Natūralus. Langai praverti iš visų pusių. Skersvėjai traukia visomis kryptimis. Bet tiek jau to, karšta. Tačiau kai pakilus į kalnus pasidaro vėsoka ir mes panorim tuos langus prisivert, paaiškėja dar įdomesnis langų uždarymo mechanizmas - vienintelė rankenėlė visiems langams :) Prisisuki savo langą, tada paduodi rankenėlę kaimynui, tas prisisukęs savąjį - kitam kaimynui ir t.t. Lango neprisiveria tik vairuotojas. Jis negali. Nes į kelią žiūri pro savo šoninį langą :) Tuo pačiu vis užmesdamas akį į viršų ir pasidairydamas pro langą atgal, ar nelaksto vaisiai ir lagaminai nuo stogo. O kodėl jie nelaksto, stebiuosi net aš. Nes mašina lekia kaip išprotėjus ir ties staigiais posūkiais pristabdoma taip, kad dugnu beveik žemę siekia. Tais vingiuotais siaurais keliukais vairuotojas dar sugeba lenkt kitas mašinas. Jei ne už langų atsiveriantys beprotiškai nuostabūs kalnų peizažai, į kuriuos vėpsom be paliovos, tikriausiai po kokių dviejų minučių supykintų. Ne tik dėl to, kad dideliu greičiu lekianti mašina užsupa aukštyn ir žemyn, kairėn ir dešinėn. Dar ir dėl to, kad vietom tas kalnų asfaltukas gerokai paplautas liūčių ir nugarmėjęs pakalnėn. Tik apie baimes nėr kada galvoti. Už lango vaizdai.

Kažkuriam kalnų kaimely į sausakimšą mūsų mašinuką įsirita dar du keleiviai. Senyva pora - vyras ir moteris. Vairuotojas tuoj liepia mūsų vyrukui persikraustyt priekin pas draugą. Dabar jiedu priekyje draugiškai sėdi dviese :) Ant keleivio sėdynės. Irgi praplatintos. Senasis vyriškis įmontuojamas ant sėdynės bagažinėj, o šalia manęs įsitaiso moteriškė. Visa juoda - įsisupus į juodus sintetinius audinius, kelnėta, veidą prisidengus čadra. Jos rankos ir kojos margintos chna, tamsios odos veidas nepaprastai raukšlėtas, akys tamsios ir piktos. Avi ji tradicinėm nunešiotom riestanosėm šlepetėm. Ir visą kelią tupi tykiai. Neišleidžia nė garso. Net nekruta. Bet nė neabejoju, kad ji stebi mus, nesveikai išbalusias vakarietes, neslepiančias nuogų pečių ir baltuojančias beveik krūtinę atidengiančiomis iškirptėmis. Susinepatoginu ir apsivynioju šalikėliu. Maža kas. Ta moteriškė man panaši į piktą raganą. Galbūt net kerėti moka.

Taigi, važiuojam devyniese! Greitis nė kiek nesumažėja. O apelsinai ir bananai kažkokiu stebuklingu būdu visai neketina byrėti nuo stogo. Pakeliui išlipa bandelių dėdulė, paskui jaunasis vyriškis. Bet tuoj įlipa moteriškė su jauna mergaite. Irgi abi apsitaisusios iki ausų juodai. Išprotėjimas tokiam karšty rengtis taip juodai ir dar sintetika...

Pro langus lekia gelsvi, rudi kalnai, raudonos uolos, žali bei įvairiom spalvom žydintys slėniai, išmarginti baltučių kaimeliukų, drėbtinių raudono molio trobelyčių... Nė nepastebiu, kaip atsiduriam vietoje. Tafroute.