Pirmasis zuikis. Pasiskraidymai nuo dviračio :) 
Atsargiau, dar sprandą nusisuksi! - skamba man mintyse. Nes nėr kam to pasakyti garsiai. Aplink puskilometrio spinduliu nė gyvos dvasios. Drybsau ant plyno smėlėto rausvo akmens tarp nedidukų spygliuotų krūmelių. Šalia tyso dviratis, nuo kurio ir nuskridau. Nė pati nebežinau, kaip čia nutiko.
Pasiklydau slėny, atviroje erdvėje, ten, kur matyti keli kilometrai į tolį. Slėny, apsuptame rausvų kalnų, - kaip dubenyje. Buvom keturiese, bet kažkaip pamažu išsiskirstėm. Vienam pasidarė įdomu, kas už to kalno, kitam - kas ant ano. Galvojau, pavažiuosiu už va anos uolos kampo, maniau, rasiu ten slėnį. Taigi. Slėnį tikrai radau, bet kad tas "už kampo" gana nearti, supratau tik apsidairius ir neišvydus ne tik nei vieno saviškio, bet apskritai jokios gyvos dvasios. Aplink tvyrojo begalinė erdvė, erdvė, erdvė. Ir dangus. O per patį nugaros vidurį išilgai ėmė ristis šiurpuliukai, nes pamažu atėjo suvokimas, kad nežinau, kurioj pusėj mūsų laikinieji namai, iš kurios tarpukalnės mes atvažiavom. Niekad gyvenime nebuvau pagalvojus, kad įmanoma pasiklysti atviroje erdvėje. Pasirodo, įmanoma.
Apima jau nemenkas nerimas. Šoku ant dviračio ir lekiu tiesiai ta kryptimi, kuria manau sutiksianti saviškius. Važiuoti noriu greitai, bet labai greitai neišeina, nes nėra nei kelio, nei takelio. Riedu plynu rausvu akmenimi. Vietomis pripustyta raudono smėlio. Vietomis auga krūmokšniai, įnirtingai badantys sandalėtas kojas. Riedu, ir taiga matau - prieš pat nosį akmens griova! Gili. Plati. Ilga. Dviračiu neperšoksi ir neapvažiuosi. Kad nespėsiu sustabdyt, aišku kaip dieną. Tad staigiai suku kairėn. Bandau stabdyt iš visų jėgų ir net kojomis padedu. Ta smėlėta uola pasirodo besanti nepaprastai slidi. Dviratis čiuožia, o pati jaučiu, kaip iš inercijos verčiuosi nuo dviračio per galvą. Bet per galvą neapsiverčiu. Matyt todėl, kad dviratis čiuožia, taip "sugerdamas" mano inerciją. Vis dar tvirtai laikausi dviračio (įsitikinusi, kad taip saugiau), todėl kartu su juo plojuosi žemėn. Lėkdama žandikauliu užkabinu vairą, dviratį jau paleidusiomis letenomis vožiuosi ant smėlėto akmens, o kojomis smagiai perbraukiu uolą bei dygliakrūmius. Va, ir guliu. Veiksmas užtrunka vos porą trejetą sekundžių.
Atsikeliu. Apsičiupinėju. Dantys vietoj, veidas nekruvinas. Vadinasi, bus tik mėlynė. Rankos abi apibrozdintos delnų apačiose ties riešais ir ryškiai rožinės nuo daugybės įspaustų mažyčių rausvų akmenukų. Kur kas prasčiau kairiajai kojai, kuri net iš sandalo išsinėrus. Išsirenku iš jos spyglius ir akmenukus. Taip, viršutinė pėdos dalis gerokai nubrozdinta.
Viskas būtų kaip ir gerai, tik iš galvos neina gydytojų ir negydytojų grasinimai ginkdie nesusižeisti Afrikoj. Neplauti žaizdų tekančiu vandeniu. Nesiskusti. Juk nešvaru. Didelė tikimybė užsikrėsti... Žinoma, kad neturiu jokių žaizdas dezinfekuojančių priemonių. Neturiu net geriamo vandens, kuriuo galėčiau nuplaut nukentėjusią kojytę. Pridengiu žaizdą popierine nosinaite ir bandau važiuot toliau. Ten, kur man reikia. Pakeliui raminu save, kad čia gamta, kad čia švaru, kad čia ne purvinas miestas, kur veisiasi begalės neaiškių mikroskopinių baisybių taip ir besitaikančių kibti į sužeistąjį ir kartu su juo kontrabanda parkeliauti į Europą. Negerumas tas, kad žaizda tiesiai po sandalo dirželiu. Trina. Prisitrina ten dulkių. O nuo stabligės aš neskiepyta (skiepų nebuvo).
Pasiklydau slėny, atviroje erdvėje, ten, kur matyti keli kilometrai į tolį. Slėny, apsuptame rausvų kalnų, - kaip dubenyje. Buvom keturiese, bet kažkaip pamažu išsiskirstėm. Vienam pasidarė įdomu, kas už to kalno, kitam - kas ant ano. Galvojau, pavažiuosiu už va anos uolos kampo, maniau, rasiu ten slėnį. Taigi. Slėnį tikrai radau, bet kad tas "už kampo" gana nearti, supratau tik apsidairius ir neišvydus ne tik nei vieno saviškio, bet apskritai jokios gyvos dvasios. Aplink tvyrojo begalinė erdvė, erdvė, erdvė. Ir dangus. O per patį nugaros vidurį išilgai ėmė ristis šiurpuliukai, nes pamažu atėjo suvokimas, kad nežinau, kurioj pusėj mūsų laikinieji namai, iš kurios tarpukalnės mes atvažiavom. Niekad gyvenime nebuvau pagalvojus, kad įmanoma pasiklysti atviroje erdvėje. Pasirodo, įmanoma.
Apima jau nemenkas nerimas. Šoku ant dviračio ir lekiu tiesiai ta kryptimi, kuria manau sutiksianti saviškius. Važiuoti noriu greitai, bet labai greitai neišeina, nes nėra nei kelio, nei takelio. Riedu plynu rausvu akmenimi. Vietomis pripustyta raudono smėlio. Vietomis auga krūmokšniai, įnirtingai badantys sandalėtas kojas. Riedu, ir taiga matau - prieš pat nosį akmens griova! Gili. Plati. Ilga. Dviračiu neperšoksi ir neapvažiuosi. Kad nespėsiu sustabdyt, aišku kaip dieną. Tad staigiai suku kairėn. Bandau stabdyt iš visų jėgų ir net kojomis padedu. Ta smėlėta uola pasirodo besanti nepaprastai slidi. Dviratis čiuožia, o pati jaučiu, kaip iš inercijos verčiuosi nuo dviračio per galvą. Bet per galvą neapsiverčiu. Matyt todėl, kad dviratis čiuožia, taip "sugerdamas" mano inerciją. Vis dar tvirtai laikausi dviračio (įsitikinusi, kad taip saugiau), todėl kartu su juo plojuosi žemėn. Lėkdama žandikauliu užkabinu vairą, dviratį jau paleidusiomis letenomis vožiuosi ant smėlėto akmens, o kojomis smagiai perbraukiu uolą bei dygliakrūmius. Va, ir guliu. Veiksmas užtrunka vos porą trejetą sekundžių.
Atsikeliu. Apsičiupinėju. Dantys vietoj, veidas nekruvinas. Vadinasi, bus tik mėlynė. Rankos abi apibrozdintos delnų apačiose ties riešais ir ryškiai rožinės nuo daugybės įspaustų mažyčių rausvų akmenukų. Kur kas prasčiau kairiajai kojai, kuri net iš sandalo išsinėrus. Išsirenku iš jos spyglius ir akmenukus. Taip, viršutinė pėdos dalis gerokai nubrozdinta.
Viskas būtų kaip ir gerai, tik iš galvos neina gydytojų ir negydytojų grasinimai ginkdie nesusižeisti Afrikoj. Neplauti žaizdų tekančiu vandeniu. Nesiskusti. Juk nešvaru. Didelė tikimybė užsikrėsti... Žinoma, kad neturiu jokių žaizdas dezinfekuojančių priemonių. Neturiu net geriamo vandens, kuriuo galėčiau nuplaut nukentėjusią kojytę. Pridengiu žaizdą popierine nosinaite ir bandau važiuot toliau. Ten, kur man reikia. Pakeliui raminu save, kad čia gamta, kad čia švaru, kad čia ne purvinas miestas, kur veisiasi begalės neaiškių mikroskopinių baisybių taip ir besitaikančių kibti į sužeistąjį ir kartu su juo kontrabanda parkeliauti į Europą. Negerumas tas, kad žaizda tiesiai po sandalo dirželiu. Trina. Prisitrina ten dulkių. O nuo stabligės aš neskiepyta (skiepų nebuvo).
to be continued
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą