Nemirtingoji Afrika (14 dalis)

Apie uoliai išdažytas uolas ir raibiuosius kilimaičius :)

Privažiuoju kalnų kraštą (ribą). Kairėn nepasuksi, tiesiai - kelio nėra. Gali tik grįžt atgal arba leistis dešinėn kiek tik akys užmato. Kadangi visai nesinori grįžt į ten, iš kur ką tik atmyniau, t.y. atsikračiau, dairausi dešinėn. Ir ten - vaje! - pamatau saviškius! Mažyčiai mažyčiai taškeliai tolumoje. Yra atvejų, kai, nors ir akiniuota, matau lyg erelis. Bet dabar gal labiau įsivaizduoju, nei tikrai matau, kad tie taškeliai juda mano pusėn. Nė nedrįstu abejoti, kad ten ne mūsiškiai. Tad atsikvepiu lengviau ir įsitaisius argano medžio pavėsy dairausi, kur atsidūrus.

O atsidūriau vietoj, keistesnėj už keistą. Kalnai čia ne tik numelsvinti, jie išteplioti dar ir raudonai bei juodai. Esu matyt tiek išvargus, kad jau visiškai nebesuprantu, kur čia menas. O gal čia menas nesuprasti?

Prisistato kolegos. "Matei?" - klausia. "Ką mačiau?" - nesuprantu. "Diedą su ūsais!" - aiškina man. "Kokį diedą?!" - išpučiu akis, nes "diedas su ūsais" man asocijuojasi su gyvu žmogumi ir, žinoma, su nesaugumu. O, pasirodo, ne. Tas "diedas" besąs uolų kompozicija: žydri žandai, raudona nosis ir ūsai. "O ten matėt?" - dabar jau rodau aš į dar baisiau išdažytus kalnus. "Jo, jo..." - įtariai liksi galvom kolegos. Matau, kad ir jiems tas "uolinis menas" (labiau sakyčiau "uolusis menas") nelabai. Randam vieną akmenį, ant kurio įsiamžinęs "meno" autorius. Ant kito akmens apdilęs užrašas skelbia: White Stains on coloured sands ashamed of the mess we make...

"Velnias", - galvoju, - "matyt tas Lonely planet'as vėl pasakas rašo"... Ką jau ką, bet piešinius ant uolų tai tikrai ne taip įsivaizdavau...

"Važiuojam namo, saulė leidžias", - iš svajonių pažadina kažkuris iš vyrukų. "Paskubam, čia greit temsta", - pagąsdina antrasis. Kiek pasitarę nusprendžiam namo grįžti ilgesniu, bet tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavom. Mažumėlę paklaidžioję susiorientuojam, už kurios tarpukalnės mūsų miestelis, ir tiesiu taikymu maunam namo. Važiuojam greitai.

Temstant oras atvėsta. O ta proga atgaunu jėgas ir pasiutimą. Be proto pradėjo patikt lėkt dviratuku. Belėkdama įtaikau į smėlio duobę, priekinis ratas užklimpsta, dviračio užpakalis aukštyn vikst, aš nuo dviračio nosimi į priekį skrist :) Žemės nepasiekiu, kojomis užsikabinu už vairo. "Eina sau!" - sakau garsiai, o pati galvoju: "kad tik tikrai neišeitų..." Kas? Žinoma, kad dviratis iš rikiuotės. Visai nenoriu nakčiai čia toj dykynėj pasilikt!

Be ceremonijų tvirtai čiumpu dviratuką už ragų ir pirmyn toliau. Išvažiavus į asfaltą pagaunu vėją ir lekiu nedidukėn, bet nuokalnėn taip, lyg mane kas vytųsi. Sutemsta. Į miestelį įskrendu pirmoji. Kolegos atrieda kiek vėliau.

Grąžinam dviratukus. Pasirodo, mūsų jau pasigedo :) Išvažiavo ieškot :) Kas ieškojo, taip ir nepastebėjom. Bet argi tai svarbu? Daug jaukiau, kai nežinai esąs sekamas.

Dviračių šeimininkas nepraleidžia progos pasikviest mus į savo kilimų parduotuvėlę. "Ne", - purtom galvas, - "neisim". "Užeikit, užeikit", - vilioja suknėtasis dėdė, - "nieko pirkti nereikės. Ateikit čia kaip į muziejų. Tik pažiūrėti". Žinom mes tuos "tik pažiūrėti" jau mintinai. Bet dykynė ir vakaro vėjukas, matyt, gerokai prapustė mums smegenėles ir mes užeinam į tą parduotuvėlę. O čia... čia geriau nei muziejuj! - didžiausi angarai, kurių sienos nukabinėtos įvairiausio rašto ir daugiausiai raudonų spalvų bei atspalvių kilimais. Atima žadą. Dėdulė patenkintas trina rankas į sijonus ir reklamuoja savo prekes, bando įpiršti mums šį bei tą. Paskui nutyla, apžiūri mus nuo galvos iki kojų ir ima siūlyt kilimėlius, jo manymu, mums pagal kišenę. Pavyzdžiui, tokį dailų nediduką, avies vilnos. Sako, šuniui gulėt. Klausiam, kiek kainuoja. Jo... tikrai prabangus šuniukas turėtų būt, kad ant tokio kilimėlio miegotų... Apraibusiom akim ir įspūdžio pritrenkti klausiam, ar galima fotografuot. Galima, galima, šypsosi dėdė. Ir tuoj pat paaiškina, kad taip mes jam darom reklamą - parodysim nuotraukas draugams ir pažįstamiems, pritrauksim čionai daugiau lankytojų ir gal net pirkėjų. Yep, nesakysim garsiai, kuom čia kvepia :)

Išsivadavę iš muziejaus slenkam toliau nakčiai atgijusia prekijų gatvele. Iš kiekvieno namuko kyšo po krautuvytę. Beveik visos jos ne tik krautuvytės, bet ir dirbtuvytės - gali pamatyt, kaip audžiama, kaip kurpaitės siuvamos, kaip gaminamas argano aliejus ir t.t. Ir dirba čia jau ne tik vyrai. Yra ir moteriškių :) Įspūdinga iki alpulio. O gal nuovargis kerta kojas.

Parskubu namo, nulendu dušan. Ir randu šilto vandens! Kas per stebuklai! Tikriausiai nelaiku parėjau :)

Kaip atsiduriu lovoj ir užmiegu, nebepamenu. Vinintelis, kas liko atminty, - ankstyvą rytą pro grotuotą langą įvinguriavęs staugimas. Taip, mečetė stovi ir šiame miesteliuke.

to be continued

Nemirtingoji Afrika (13 dalis)

Pirmasis zuikis. Pasiskraidymai nuo dviračio :)

Atsargiau, dar sprandą nusisuksi! - skamba man mintyse. Nes nėr kam to pasakyti garsiai. Aplink puskilometrio spinduliu nė gyvos dvasios. Drybsau ant plyno smėlėto rausvo akmens tarp nedidukų spygliuotų krūmelių. Šalia tyso dviratis, nuo kurio ir nuskridau. Nė pati nebežinau, kaip čia nutiko.

Pasiklydau slėny, atviroje erdvėje, ten, kur matyti keli kilometrai į tolį. Slėny, apsuptame rausvų kalnų, - kaip dubenyje. Buvom keturiese, bet kažkaip pamažu išsiskirstėm. Vienam pasidarė įdomu, kas už to kalno, kitam - kas ant ano. Galvojau, pavažiuosiu už va anos uolos kampo, maniau, rasiu ten slėnį. Taigi. Slėnį tikrai radau, bet kad tas "už kampo" gana nearti, supratau tik apsidairius ir neišvydus ne tik nei vieno saviškio, bet apskritai jokios gyvos dvasios. Aplink tvyrojo begalinė erdvė, erdvė, erdvė. Ir dangus. O per patį nugaros vidurį išilgai ėmė ristis šiurpuliukai, nes pamažu atėjo suvokimas, kad nežinau, kurioj pusėj mūsų laikinieji namai, iš kurios tarpukalnės mes atvažiavom. Niekad gyvenime nebuvau pagalvojus, kad įmanoma pasiklysti atviroje erdvėje. Pasirodo, įmanoma.

Apima jau nemenkas nerimas. Šoku ant dviračio ir lekiu tiesiai ta kryptimi, kuria manau sutiksianti saviškius. Važiuoti noriu greitai, bet labai greitai neišeina, nes nėra nei kelio, nei takelio. Riedu plynu rausvu akmenimi. Vietomis pripustyta raudono smėlio. Vietomis auga krūmokšniai, įnirtingai badantys sandalėtas kojas. Riedu, ir taiga matau - prieš pat nosį akmens griova! Gili. Plati. Ilga. Dviračiu neperšoksi ir neapvažiuosi. Kad nespėsiu sustabdyt, aišku kaip dieną. Tad staigiai suku kairėn. Bandau stabdyt iš visų jėgų ir net kojomis padedu. Ta smėlėta uola pasirodo besanti nepaprastai slidi. Dviratis čiuožia, o pati jaučiu, kaip iš inercijos verčiuosi nuo dviračio per galvą. Bet per galvą neapsiverčiu. Matyt todėl, kad dviratis čiuožia, taip "sugerdamas" mano inerciją. Vis dar tvirtai laikausi dviračio (įsitikinusi, kad taip saugiau), todėl kartu su juo plojuosi žemėn. Lėkdama žandikauliu užkabinu vairą, dviratį jau paleidusiomis letenomis vožiuosi ant smėlėto akmens, o kojomis smagiai perbraukiu uolą bei dygliakrūmius. Va, ir guliu. Veiksmas užtrunka vos porą trejetą sekundžių.

Atsikeliu. Apsičiupinėju. Dantys vietoj, veidas nekruvinas. Vadinasi, bus tik mėlynė. Rankos abi apibrozdintos delnų apačiose ties riešais ir ryškiai rožinės nuo daugybės įspaustų mažyčių rausvų akmenukų. Kur kas prasčiau kairiajai kojai, kuri net iš sandalo išsinėrus. Išsirenku iš jos spyglius ir akmenukus. Taip, viršutinė pėdos dalis gerokai nubrozdinta.

Viskas būtų kaip ir gerai, tik iš galvos neina gydytojų ir negydytojų grasinimai ginkdie nesusižeisti Afrikoj. Neplauti žaizdų tekančiu vandeniu. Nesiskusti. Juk nešvaru. Didelė tikimybė užsikrėsti... Žinoma, kad neturiu jokių žaizdas dezinfekuojančių priemonių. Neturiu net geriamo vandens, kuriuo galėčiau nuplaut nukentėjusią kojytę. Pridengiu žaizdą popierine nosinaite ir bandau važiuot toliau. Ten, kur man reikia. Pakeliui raminu save, kad čia gamta, kad čia švaru, kad čia ne purvinas miestas, kur veisiasi begalės neaiškių mikroskopinių baisybių taip ir besitaikančių kibti į sužeistąjį ir kartu su juo kontrabanda parkeliauti į Europą. Negerumas tas, kad žaizda tiesiai po sandalo dirželiu. Trina. Prisitrina ten dulkių. O nuo stabligės aš neskiepyta (skiepų nebuvo).

to be continued

Nemirtingoji Afrika (12 dalis)

Uolų mėlynumai!

Tai va. Dar nespėjom išlipt iš mašinos, prisistatęs suknele pasirėdęs dėdulė mygom mums suorganizavo viešbutuką. Nebrangų. Nepamenu, ar mes jam už tai ką nors sumokėjom, ar ši paslauga įėjo į viešbučio sąskaitą. Taupydami laiką tam pačiam viešbutuke dar ir papietavom. Ir išskuodėm ieškot dviračių. Nes čia, kažkur netoliese turi būt piešinių ant uolų. Reikia juos pamatyt!

Dviračius nuomojantis veikėjas apsukrus kaip reta. Leidžia mums išsirinkt, o paskui susako kainas. Žinoma, kosmines. Deramės, kad mums dviračių mažiau nei pusdieniui reikia... Kažkiek išsideram, kažkiek ne. Gaunam po dviratuką. Man atitenka jau gerokai padėvėtas, iškleręs, be amortikų ir raudonas aliumininis žirgelis. Ir brangus!

Bet ginčytis ir piktintis nėr laiko, čia greitai temsta. Lekiam!

Kalnų grožybė ir didybė neišpasakyta. O jau spalvos spalvelės! Taip ir norisi stabtelėt kas keliasdešimt metrų. Nėr net kada į kelią dairytis. Minti, tiesa, sunku. Karšta. Bet guodžiuosi tuo, kad jau labai seniai dviračiu važiavau, neturiu sportinės formos, tai dėl to. Tik paskui paaiškėjo - visą tą laiką mūsų kelelis vedė į kalniuką :) Tik ne į kelelį žiūrėjom :)

Važiuojam, važiuojam. Kalnai, uolos, kaimeliukas. Ir staiga atsiduriam dykynėj. Žalioj. Kažkada čia būta dykumos. Bet palijo gerai. Viskas sužaliavo. Iš pradžių važinėjom keliukais, paskui pabodo, ėmėm važinėt ir be takų :) Pataikydavom ir į tokias nemažas lietaus upės vagas, kuriomis būdavo sunku važiuot, nes dugnas - birus smėlis. Ratai klimpsta. Nepraleidžiam progos užsiropšt ir ant tų gražiųjų uolų. O jos, pasirodo, besą tokios smiltuolės (kirtis ant pirmo skiemens!), tokios, tarsi mažulyčiai akmenukai būtų sucementuoti moliu. Tokios, tarsi įvairaus dydžio tų molsmiltinių uolų gabalai būtų sumėtyti vienas ant kito. Kaip konstruktorius. Labai patogu į jas lipt. O kai taip patogu, kaipgi nepalaipiosi?

Šypsausi iki ausų iš malonumo pasikarstyt po statokas uolas. Tik tas malonumas labai trumpas. Nutariu pralįst pro nedidukus du argano krūmelius. Jie spygliuoti, tad lendu atsargiai. Ir, saugodamasi vieno krūmo, nugara užkliūvu kitą. Susminga spygliai. Bandau nuo jų atsargiai atsikabint - į pilvą susminga kito krūmo spygliai. Viskas! Įstrigau - nei pirmyn, nei atgal. Spygliai tvirtai laikosi įsikibę mano maikutės, nors verk. Nebeatsimenu, kaip išsivadavau. Apsibraižiusi.

Toliau traukiam mėlynų uolų žiūrėt. Pakeliui sutinkam vietinių šeimyną, kuri šienauja - pjauna skurdžią, bet aukštą žolę, kemša ją šviežią į senutėlaitės pavargusios mašinytės saloną - veš namo. Šeimyna - tėvas, motina ir du paaugliukai - sveikinasi su mumis ir šypsosi laimingi, lyg būtume kokie iš dangaus nužengę. Šeimos galva mums pamoja ir varganai angliškai paaiškina: "Važiuokit ten, ten gražu, mėlynos uolos". Pamojuojam jiems ir į kelią.

Uolos jau iš tolo mėlynuoja. Maniau, rasim ten kokią ypatingą uolieną. Ne, kur tau! Pasirodo, kažkoks olandų menininkas sumąstė meną padaryt ir išdažė tas uolas mėlynai. Neįsivaizduoju, kiek tonų dažų, kurie per tris metus jau beveik ir nusitrynė nuo tų uolų, sunaudojo. Bet įspūdis tai ne koks... Na, iškrenta visai iš konteksto tas mėlynumas... Kol kompanija dairosi, atsigulu ant tos mėlynos uolos ir žiūriu į dar mėlynesnį dangų. Ten mažytis baltas debesiukas. Lygiai toks, kokių ir mes Šiaurėj turim. Nepaprastai gražu. Jauku! Šilta nuo saulėj įkaitintos mėlynos uolos. Mėlyna nuo gilaus dangaus. Paskęstu mėlynume. Bet reikia judėt. Vakaras leidžiasi.

Ką gi. Kryptį daugmaž žinom, su dviratukais apsipratom, galima pavažiuot ir ten, kur pačiam norisi, o ne kur visa gauja važiuoja. Tik be nuotykių ir čia niekaip. Švilpt ir guliu. Ne, ne pavargau ir ne šiaip sau priguliau. Tiesiog taip išėjo.

to be continued

Nemirtingoji Afrika (11 dalis)

Antiatlaso peizažai. Apie tai, kas sąmonę ir širdį nuridena kulnuosna


Gerokai įsidienojus tupim dulkėtoj aikštėj stovinčiame senutėliame grand takse. Turim važiuot į Tafroutą, bet nevažiuojam. Tupim todėl, kad mūsų liko keturi. Kiti du nusprendė dar dienelę likti čia. Tupim, nes taksas tik su 4 žmogeliukais niekur nevažiuoja, - laukiam kitų atsitiktinių keleivių. Bent jau dviejų.

Karšta nežmoniškai. Keleivių nesimato. Laiko turim į valias visokiems pamąstymams ir apmąstymams, nes neaišku, kada išjudėsim. Pamažu imu įsivaizduoti, kad pradedu suprasti, kaip ir kodėl vietiniai visai neeuropietiškai skaičiuoja laiką. Tačiau europietiškai išauklėta sąmonė niekaip neįstengia suvokti tokio laiko švaistymo. Jau darosi ne tik nuobodu, bet ir pikta. Ir taip ne tik man vienai. Mūsų vyrukai neiškentę jau ima šokinėt iš takso ir kiekvieną praeinantį pro šalį viltingai kalbinti: "Gal į Tafroutą?"

Pagaliau atslenka senas dėdulė su didele terba (rainu naminės drobės krepšiu), iš kurios kyšo tie tradiciniai lėkštiniai batonai. Matyt - jų ten daug. Rankoje jis dar nešasi į laikraštį susuktą pipirmėčių puokštę - čia arbatai. Kitas dėdulės krepšys telpa į universalaus kėbulo mūsų takso bagažinę, iš kurios pusės padarytos sėdimos vietos, o likusi pusė - vieta daiktams susikrauti, ir kuri, beje, jau pilna mūsų kuprinių. Dėdulė įsirita mašinon. Bagažinėn. Su visom savo batoninėm bandelėm ir arbatšluote. Kvepia. Kantriai laukiam toliau.

Netrukus keistu vežimuku privažiuoja vaikinukas, vežinas kalnu bananų ir apelsinų dėžėse. Jau apsidžiaugiam, kad jis paskutinis keleivis, kad jau važiuosim. Deja... Vaikinukas, vairuotojo padedamas, smagiai sumeta dėžes ant mašinos stogo, vairuotojas jas atsainokai priraišioja virvėmis. Ir viskas. Laukiam toliau.

Negaliu pasakyti, kiek laiko pratupim laukdami, bet pagaliau pasirodo paskutinis keleivis - jaunas vyriškis su lagaminėliu ant ratukų ir nešiojamu kompu. Jo lagaminėlis taip pat užmetamas ant stogo, jis pats įgrūdamas sėdėt į bagažinę, ir pagaliau pajudam.

Atrodom įspūdingai. Riedam septyniese - vairuotojas, vienas keleivis prieky, trys gale ir dar du tolesniam gale - su krūva kuprinių bagažinėj, kalnu vaisių ir lagaminu ant stogo.

Važiuojam į Antiatlaso kalnus. Ir taip smagiai, kad europietiškų standartų iškreipta sąmonė kartu su visa širdim nusirita į kulnus ir tūno ten iki pat kelionės pabaigos. Kaip ir kodėl? Ogi visai paprastai.

Pirmiausia - mašinoj veikia nepakartojamas kondicionierius. Natūralus. Langai praverti iš visų pusių. Skersvėjai traukia visomis kryptimis. Bet tiek jau to, karšta. Tačiau kai pakilus į kalnus pasidaro vėsoka ir mes panorim tuos langus prisivert, paaiškėja dar įdomesnis langų uždarymo mechanizmas - vienintelė rankenėlė visiems langams :) Prisisuki savo langą, tada paduodi rankenėlę kaimynui, tas prisisukęs savąjį - kitam kaimynui ir t.t. Lango neprisiveria tik vairuotojas. Jis negali. Nes į kelią žiūri pro savo šoninį langą :) Tuo pačiu vis užmesdamas akį į viršų ir pasidairydamas pro langą atgal, ar nelaksto vaisiai ir lagaminai nuo stogo. O kodėl jie nelaksto, stebiuosi net aš. Nes mašina lekia kaip išprotėjus ir ties staigiais posūkiais pristabdoma taip, kad dugnu beveik žemę siekia. Tais vingiuotais siaurais keliukais vairuotojas dar sugeba lenkt kitas mašinas. Jei ne už langų atsiveriantys beprotiškai nuostabūs kalnų peizažai, į kuriuos vėpsom be paliovos, tikriausiai po kokių dviejų minučių supykintų. Ne tik dėl to, kad dideliu greičiu lekianti mašina užsupa aukštyn ir žemyn, kairėn ir dešinėn. Dar ir dėl to, kad vietom tas kalnų asfaltukas gerokai paplautas liūčių ir nugarmėjęs pakalnėn. Tik apie baimes nėr kada galvoti. Už lango vaizdai.

Kažkuriam kalnų kaimely į sausakimšą mūsų mašinuką įsirita dar du keleiviai. Senyva pora - vyras ir moteris. Vairuotojas tuoj liepia mūsų vyrukui persikraustyt priekin pas draugą. Dabar jiedu priekyje draugiškai sėdi dviese :) Ant keleivio sėdynės. Irgi praplatintos. Senasis vyriškis įmontuojamas ant sėdynės bagažinėj, o šalia manęs įsitaiso moteriškė. Visa juoda - įsisupus į juodus sintetinius audinius, kelnėta, veidą prisidengus čadra. Jos rankos ir kojos margintos chna, tamsios odos veidas nepaprastai raukšlėtas, akys tamsios ir piktos. Avi ji tradicinėm nunešiotom riestanosėm šlepetėm. Ir visą kelią tupi tykiai. Neišleidžia nė garso. Net nekruta. Bet nė neabejoju, kad ji stebi mus, nesveikai išbalusias vakarietes, neslepiančias nuogų pečių ir baltuojančias beveik krūtinę atidengiančiomis iškirptėmis. Susinepatoginu ir apsivynioju šalikėliu. Maža kas. Ta moteriškė man panaši į piktą raganą. Galbūt net kerėti moka.

Taigi, važiuojam devyniese! Greitis nė kiek nesumažėja. O apelsinai ir bananai kažkokiu stebuklingu būdu visai neketina byrėti nuo stogo. Pakeliui išlipa bandelių dėdulė, paskui jaunasis vyriškis. Bet tuoj įlipa moteriškė su jauna mergaite. Irgi abi apsitaisusios iki ausų juodai. Išprotėjimas tokiam karšty rengtis taip juodai ir dar sintetika...

Pro langus lekia gelsvi, rudi kalnai, raudonos uolos, žali bei įvairiom spalvom žydintys slėniai, išmarginti baltučių kaimeliukų, drėbtinių raudono molio trobelyčių... Nė nepastebiu, kaip atsiduriam vietoje. Tafroute.

Nemirtingoji Afrika (10 dalis)

Smulkusis reketas Atlanto pakrantėj



Saulėtas savaitgalio rytas. Aušta čia taip pat greit, kaip ir temsta. Iš lovos išsiritu neįtikėtinai anksti. Reikia. Lekiam į pajūrį. T.y. prie vandenyno.

Pakeliui užtinku prancūziško tipo kepyklėlę su kalnais įvairiausio dydžio ir formų bandelių. Net seilės nutįsta. Tad čia ir apsirūpinam pusryčiais, t.y. prisisandėliuojam kuprinaitėse bandelių pusrytėliams, nes taip anksti dar nesinori valgyti.

Paskui susigaunam (irgi ne be nesklandumų) grand taksą. Jame jau tupi du keleiviai, prisijungiam dar mes 4, pakeliui paimam dar vieną dėdę. Ir štai laimingai pasiekiam Aglou. Atlantas mums po kojom.

Kaip atrodo vandenynas? Nedaug jis skiriasi nuo jūros. Gal tik vanduo skaidresnis, žalesnis, bangos didesnės ir potvyniai atoslūgiai labai ryškūs.

Rytas gana vėsokas, vėjukas traukia, kylanti saulė, nors šviečia itin gražiai sodria tiršta raudonai geltona šviesa, dar nelabai šildo. Vandenynas gaudžia (ne ošia kaip jūra, o gaudžia tarsi užsikirtę vargonai) milijonais garsinių tonų ir atrodo neįtikėtinai tykus. "Ramusis Atlantas", - garsiai nusprendžiu, - "ne kitaip". Bet nebespėju paaiškint, kodėl taip manau. Nes kad amtels man kažkas iš dešinės, kone pusryčių bandelę paleidžiu iš letenų. Na taip, tuo metu jau pusryčiavau. Atsargiai pasisuku dešinėn - čia į mane spokso didžiulis trumpakailis ilgauodegis rudai-baltai-juodai margas šuo. "Kaip jūros kiaulė" - šypteliu. Tai buvo pirmoji į galvą šovusi kvaila mintis. Kuri tuoj pat dingsta, nes tas šuo jau rimtai ima skalyti. Tik po geros minutės suvokiu, kad margius spokso į mano bandelę ir loja. Jis nori bandelės! "Neduosiu", - sakau lietuviškai ir nusisuku. Bet mano nuostabai į tą pačią apkramtytą bandelę čia vėpso dar vienas tokio pat dydžio ir plauko tik visas pošviesiai rudas ir baltom kojom šuo. Neloja. Mąstau, ką daryt.

Bet ką jau čia bepadarysi? Suryju bandelę beveik stačią. Nenoriu, kad tiedu mane sekiotų. Akivaizdu, kad reketininkai įkyrūs kaip ir vietiniai gyventojai. Bandau pamažu eiti tolyn nuo jų. Šuniukai, dar kiek pabėgėję greta manęs, pagaliau užsiima savais reikalais - įninka pasiskalydami lakstyt po paplūdimį ir kramtyt vienas kitą.

Atsikvepiu lengviau ir nužygiuoju drėgnu smėliu.

Už kelių šimtų metrų aptinku pačiame paplūdimy po atoslūgio kyšančias mini uolytes. Styro dangun didesnės ir mažesnės skylėtos ir rievėtos akmeninės šakelės. Atrodo jos taip, tarsi kas rudo akmens šakotį būtų nevykusiai smėly užkasęs. Jos dar drėgnos nuo rytinio atoslūgio. Vietom apsitraukusios žaliu maurų kailiuku. Ir jau paukščių aptupėtos (po atoslūgio jie čia randa maisto). Neįtikėtinai gražu. O dar ta keistai tiršta apsiblausiusios saulės šviesa, prasismelkianti pro uolyčių plyšelius... Fantastika. Jausmas toks, lyg būtum kokiam Marse ar kitoj kokioj neregėtoj planetoj.

Bet tenka kraustytis namo. Mums dar šiandien į kalnus reikia. Tik dabar klausimukas, kur mes grand taksą gausim. Trijų namelių ir kelių kavinių pakrantės kaimeliukas. Vietinių beveik nė gyvos dvasios (be galo anksti juk), slankioja tik vienas kitas prancūzas turistas. Jooo, panašu, kad teks čia dar pasėdėti...

Laimė, sėdim neilgai. Tas grand taksas kažkaip stebuklingai atsiranda, kol kolegos išgeria kavos. Tas pats, su kuriuo čia ir atvažiavom.

to be continued

Nemirtingoji Afrika (9 dalis)

Apie auksinę kantrybę ir ašaras. Izmailas

Taigi, Izmailas. Jis pravaikšto su mumis visą likusią dieną ir vakarą. Dirba jis juvelyro dirbtuvėlėj, padeda jam. O laisvalaikiu - gaudo turistus :) Izmailo kantrybė auksinė. Jis kantriai klauso, ko mes norim. O norim daug - kiek galvų, tiek atskirų norų. Pirmiausia norim valgyt. Skylė, kurioje Izmailas norėjo pigiai mus pamaitinti - uždaryta. Mat penktadienis. Tad slenkam į pirmą pasitaikiusią užkandinę. Mūsų pietūs užtrunka ilgokai. Nes vienas nori šio, kitas - ano, trečias nevalgo to, o ketvirtas visai nieko nebenori. Vaikinukas kantriai laukia mūsų.

Pasisotinę reiškiam kitus savo norus. Prisiklausę visokių pasakų, norim į pigias manufaktūrėles. Veda mus ten. Patenkam tikriausiai į kalvio namus. Šeimininkas rodo, kaip gaminami geležiniai daiktai. Tačiau mane labiau kankina kitas klausimas - kodėl visi net mažyčiai namų langai grotuoti? Apsauga nuo vagių? Galbūt. Bet kaip tiems vagims tada lygia siena patekti į trečią ir net ketvirtą namo aukštą? Izmailas šypsosi - tos grotos nuo vaikų. Kad neiškristų koks mažius užsižiopsojęs. Viskas aišku. Galim eit toliau.

Toliau patenkam į juvelyrų dirbtuvėlę. Ne tą, kurioje dirba Izmailas. Kitą. Ten mus pasitinka nerealus diedas, jau puikiai atkalęs sistemą, kaip bendraut su turistais. Išsiviepęs iki ausų aiškina, kad žino Lietuvą ir lietuvius. Leidžia viską fotografuoti - nes tai reklama, juk grįžę į savo šalį parodysim nuotraukas pažįstamiems, priviliosim juos Marokan :) Paskui diedas išsijuosęs giriasi, jog jis bendradarbiavo rašant Lonely Planet'o knygutę apie Maroką. Nes jis vienintelis mokėjęs angliškai. O pabaigai prigrasęs atsiųsti jam nuotraukas, išlydi mus. Visą tą ekskursijos laiką Izmailas tykiai ir kantriai laukia mūsų.

Prasukam pro vietinę gatvytę, iš abiejų pusių apjuostą aukštomis sienomis. Pasieniais sėdi moteriškės, plepasi. Gatvėj laksto vaikiūkščiai. Ir net keista, kad saldainių neprašo. Noriu juos nufotografuot, parodau fotoaparatą, nes jų kalba nekalbu. Vaikai viską supranta be žodžių - mikliai sustoja į krūvą ir labai gražiai pozuoja. Bet vos tik aš nusitaikau spaust mygtuką, jie tuoj visi išsilaksto į visas puses ir kad laimingi, kad juokiasi :D Juokiamės ir mes kartu su jais. Ir taip kelis kartus. Galiausiai išsitraukiu saldainių. Supuola berniūkščiai aplink mane kaip šunyčiai, čiumpa saldainius iš rankų. O kolegė pasinaudoja proga ir mus nufotografuoja :) Saldainių gerokai mažiau, nei vaikų. Bet vaikai nesipeša ir neliūdi negavę saldumynų, jie draugiškai visi pasidalija laimikiais :)

Paskui pagal daugumos grupės pageidavimą einam apsipirkt į turgelio gatvelę, krautuvyčių rajoną. Izmailas ir čia kantriai mūsų laukia. Ir kol vietinis prekeivis apvynioja mus sariais bei čiadrom, aprengia tuaregiškais chalatais bei leidžia surengt foto sesiją, ir kol renkamės kitus suvenyrus. Krautuvytėse pamatau tokių neįtikėtinų prekių, kaip džiovinti chameleonai. Izmailas paaiškina, kad jie naudojami vaistams. Gali būti. Bet man tie džiūvėsiai labiau panašūs į vudu reikmenis :)

Dar paslankioję užtinkam karoliukų parduotuvytę :) Ten vieni renkasi neišsirenka karoliukų, kiti dairosi aplink ar stypso už durų. Bet ir čia Izmailo kantrybė nesibaigia :) Jis net padeda rinktis karoliukus :)

Galiausiai nukeliaujam į miesto parką. Taip, vakarais vietiniai iškeliauja į gatves. Pasižmonėti, paplepėti su draugais. Žmonių pilna ir visur. Deja, parkas tuoj uždaromas, turim keliauti namo...

Prie namų susitariam, kad vakare eisim dar į vietinį barą pasidairyti. Izmailas dar kokius tris kartus perklausia, ar tikrai ateisim, nes labai nori mums tą vietinį barą parodyt. "Tikrai, tikrai" - užtikrinam. Tik kai jau reikia eit, toks tingulys suima, kad nieko nebesinori. Bet pažadėjom. Reikia eit.

Sutartą valandą Izmailas mūsų jau laukia prie viešbučio durų. Vėlu ir tamsu. Bet bare, į kurį nueinam - dar tuščia. Baras nerealus - didelės ilgos lentynos su veidrodžiais ir tik vos keli buteliukai alus sustatyti jose :) Ką gi, mūsiškiai nusiperka alaus, aš - kokakolos. Susėdam ir laukiam, kas bus. Muzikantai ruošiasi. Pamažu ima rinktis vietiniai tamsaus gymio vyriškiai. Nusiperka alus, sėdi prie staliukų, rūko, bendrauja. Prasideda ir gyvo garso koncertas. Dainininkas pasiima mikrofoną ir dainuodamas vaikšto po salę, su kiekvienu pasisveikina, paspaudžia ranką, patapšnoja petį :) Nusišypso net mums, mergiotėms. Akivaizdu, kad užsieniečių čia ne dažnai pasitaiko. Mes čia tik dvi panelės. Tiesa, su trim vaikinukais ir net vietiniu Izmailu, bet vis tiek nejauku. Visi aplink tik ir spokso. Po kurio laiko pasirodo dvi juodaakės europietiškais mini (!) sijonais apsitaisiusios panelės, paskui dar viena. Ir dar viena. Viskas. Daugiau vieni vyrai. Daug vyrų. Prasideda kaip ir diskoteka. Tik kas su kuo šoka, jei merginų tiek mažai, niekaip nesuprantu. Tirštai prirūkytoj salėj dūmai ima graužt akis. Nebegaliu kvėpuoti. Noriu išeiti.

Pagaliau pakylam. Izmailas veda mus į kitą vietą, į naktinį klubą. Tikisi, kad mums kaip europiečiams čia patiks :) Deja, klubas nedirba. Jau nepamenu, dėl kokių priežasčių. Draugelis nenusimena, suorganizuoja beveik iš po skverno vyno butelį :) Nelabai legalų. Musulmoniškam krašte su alkoholiu prastokai :)

Grįžtam į viešbutį. Už visą tą dienos ekskursiją vaikinas nepaprašo nė cento. O mes jau ir nesiūlom. Padėkojam jam už pagalbą ir padovanojam mažą lietuvišką suvenyriuką. Izmailas susijaudina taip, kad net ašaros susikaupia jo akyse :) Niekaip negalim išsiskirti, jis lydi mus iki pat kambarių durų. Dar išsiklausinėja, kur ryt keliausim. Na, mūsų keliai veda į Tafrutą (Tafroute), paskui į Savoirą (Essaouira). Izmailas pasiguodžia, kad labai norėtų keliauti kartu su mumis, bet turi dirbti. Bet galbūt pasimatysime Savoiroj. Apsikeičiam telefonų numeriais ir jau tikrai atsisveikinam.

Prieš užmigdama dar galvoju apie naująjį draugą. Tikras jis, ar tik pataikūniškas. Gal labiau tikras.

Nemirtingoji Afrika (8 dalis)

Ramuma ir nežuvies diena :)

Tiznitas pasitinka ramybe. Mus čia atvežusio vairuotojo pamokyti nesunkiai susirandam nakvynės vietą. Viešbutukas ne itin prabangus, bet gyvent galima. Jau nebestebina visam aukštui bendras dušas, kuriame drungno vandens būna tik kokią valandą per dieną ir tai tik tada, jei pataikai tą laimingąją valandą į dušą užsukt. Tiesa, čia už dušą papildomai mokėti nereikia. Tualetas europietiškas - dailus baltas klozetas. Tik... nuolat užsikimšęs.... Kraniukas ir kibiriukas, žinoma, irgi yra. O kaipgi be jų?

Kol kolegos kuičiasi kambariuose ir stovi eilėje prie dušo, trise išeinam į ekspediciją. Pilvai tokie tušti, kad jau baisiau nei negera, lekiam kuo greičiau ieškot ko nors valgomo.

Prisimerkus nuo saulės erelio akim dairausi po beveik tuščią centrinę miestelio aikštę. Nors ir akiniuotos, kai esu alkana, akys mato neįtikėtinai gerai. Bet vis tiek nespėju pastebėt, kaip prie mūsų prisistato draugiško veido vaikinukas. Apsimetu, kad jo nepastebiu, tad bendravimo iniciatyvos imasi kolegos. Taip atsargiai. Nes mums jau visiems paranoja. Veikia savigynos refleksas - juk vos ne už bet kokį vietinio priėjimą prie mūsų turim jam mokėti...

Taigi, kolegos pasiaiškina su naujuoju draugeliu ir mes visi nužygiuojam paskui jį į kažkokią apšnerkštą kavinukę. Ten galima gauti keptos žuvies. Kitur žuvies nėra. Penktadienis. Musulmonams nežuvies diena. Vaikinukas kalba labai keista gerai laužyta anglų kalba. Tokia keista, kad mano kolega su juo niekaip nesusikalba. Todėl bendraut esu priversta aš, atseit kaip labiau patyrusi ir pratusi prie visokių akcentų :)

Paplepam su berberu Izmailu (toks vaikinuko vardas). Ir pamažu pamažu jis man pradeda patikti. Kodėl? Nes jis kiek kitoks nei visi. Nelenda įžūliai į akis. Net keista.

Nemirtingoji Afrika (7 dalis)

Apie keliavimo vietiniais autobusais subtilybes ir pirmąjį mums parodytą marokiečių gerumą. Arba "Aš juk jums tik padėjau" :)

Stotį pasiekiam vos ne valanda anksčiau, nei mums reikia. Bet tuoj paaiškėja, kad vėluojam į autobusą! Agentas skeryčiojasi ir riaumoja, rodydamas, kaip mes turim bėgt į tą autobusą. Ginčijamės, kad čia ne mūsų autobusas, tačiau agentas atkakliai tvirtina, kad jis tikrai MŪSŲ ir jei nepaskubėsim, liksim Marakeše. Ką gi, nieko neišmanom, tai einam, kur tas agentas mus veda, tiksliau - bėgam paskui jį. Vos pasiekiam pavargėlį autobusą, tuoj prisistato krūvelė krovikų ir pareikalauja po 10 dirhamų už kiekvieną kuprinę, įdėtą į autobuso bagažinę. Mes ginčijamės, kad turim bilietus ir neketinam dar papildomai mokėt. Taikomės imtis kuprines su savimi, bet agentas protestuoja iki žemės pasilankstydamas - kuprines kategoriškai draudžiama gabenti autobuso viduje (toks įstatymas). Kol mes baramės, autobusas ima pypsėt ir važiuot. Greit susimokam ir sušokam autobusan.

O autobuse nauji įvykiai. Tuoj iškraustomi keli vietiniai iš savo vietų, kad mes galėtume atsisėsti! Taigi. Ir mes pagalvojom tą patį, ką dabar pagalvojot jūs. Susėdam ir važiuojam. O kas belieka daryt?

Bandau snaust, bet neišeina. Agentas zuja pirmyn ir atgal. Tai bilietus (šįkart tikrus) įteikia, tai sugalvoja tuos bilietus dar patikrint. Du kartus. Tad dairaus akis išpūtus pro langą. Jaučiuos nejaukiai, nedrįstu traukt fotoaparato.

Pagaliau atriedam į Inezgan'ą Agadir'o priemiestį, iš kurio, pasak agento, autobusai važiuoja beveik į visus reikiamus Maroko taškus. Puiku! Mums kaip tik reikia į Tiznitą. Pakeliui dar norim aplankyt paukščių rezervatą. Deja, po ilgokų aiškinimųsi, suprantam, kad pas paukštelius nepateksim. Visų pirma, tai kainuotų nemažai apie 100 eurų vienam žmogui (naudojantis vietinės turizmo firmos paslaugomis), antra - neturim tiek laiko, kad savarankiškai ten nukeliautume. Taip pat išaiškėja, kad vis tik buvom patekę ne į savo autobusą :) Mūsiškis turėtų atvažiuot po valandos :) Bet tiek jau to.

Einam ieškot autobuso į Tiznitą. O dangau, kas per painybės ten su tais autobusais! Vienas agentas rodo į vieną pusę, kitas - į kitą. Trečias aiškina, kad Tiznitan niekas nevažiuoja... Galiausiai kažkas pasiūlo važiuot grand taksi. Einam ieškot to taksi. Pirmas sutiktas vairuotojas pasiūlo normalią kainą, vos keliom dirhamom didesnę nei autobuso bilietas. Tačiau kol mes abejojam, kaip šešiese tilpsim į sedaną, ir kad gal mums reikia dviejų taksų, prisistato šaika vyriškių. Ir... ir bilieto kaina bemat išauga net keturis kartus! Tai jau ne! Tiek tai tikrai nemokėsim! Apsisukam ir šliaužiam atgal stotin. Vėl kiek pasiblaškom, randam net savo autobusą, kuriuo ir turėjom atvažiuot iki čia, tačiau sužinom, kad bilietų į Tiznitą nebėra. O kitas autobusas tik vakare... Ir tai dar klausimas, ar gausim bilietus...

Iš nevilties sutupiam prie mažytės kavinukės staliukų. Gurkšnojam kas kavytę, kas vietinį alutį, kas vandenuką ir garsiai piktinamės esama situacija. Prie gretimo staliuko sėdintis vietinis vyriškis vis labiau šnairuoja į mus. Pasiūlau mūsų vertėjukui - vaikinukui, mokančiam prancūziškai - pašnekint tą dėdę, gal jis už takso ir autobuso bilietų kainos skirtumo sumą galėtų mums suorganizuot grand taksą. Žinoma, taksą už įprastinę vietinę kainą. Vaikinukas spyriojasi, bet ir kitų paragintas imasi bendrauti. Ir... o stebukle(!) dėdė sutinka padėti. Gaunam ne tik taksą ir dar už normalią kainą. Tasai pats dėdė atsisako paimt iš mūsų užmokestį už pagalbą! "Negaliu imt", - sako jis, - "aš jums juk tik padėjau". Va taip va. Duodam jam saldainių. Lietuviškų. Dėdė šypsosi iki ausų :)

Už kelionę susimokam agentui (vairuotojas pinigų nė nemato) ir apžiūrinėjam senutėlį mersiuką sedaną. Jooo... Atrodo, laukia įdomi kelionė. Agentas nekantrauja, liepia lipt mašinon. Lipt tai lipt. Bet mūsų visi šeši, o mašina tai viena. Dvejones išsklaido agentas, jau griežtai sukomanduodamas lipt mašinon. Kadangi vis dar nesuprantam, kaip mes į ją tilpsim, paaiškina: "keturi į galą ir du į priekį". Čia tai bent! Bet nėr laiko ilgai stebėtis. Išsimatuojam akimis, kurie esam ploniausi ir susėdam. Taigi, tupiu prieky. Dar gyvenime neteko taip keliaut - dviese ant priekinės sėdynės :)

Pagaliau judam toliau. Vairuotojas pasitaikė būt labai draugiškas ir komunikabilus. Pakeliui jis mums išaiškina, kad egzistuoja grand ir petit taksi (dideli ir maži taksi). Skirtumas toks, kad mažieji veža tik po tris keleivius ir tik miesto ribose, o didieji - po šešis!!! ir važiuoja už miesto. Pasirodo, kad šalies politika labai palanki turizmo verslui. Oficialiai galima vežti po šešis žmones ir net po du ant priekinės sėdynės. Ir nei prieky, nei gale nereikia užsisegt saugos diržų. Bet šitai galioja tik grand taksams :) Pastebiu dar ir tai, kad priekinė keleivio sėdynė gerokai praplatinta vairuotojo pusėn. O pavarų svirtis turi specialių priedą - rankeną iš šono, kad perjunginėdamas pavaras vairuotojas nekliudytų keleivio kelių :) Komunikabilusis marokietis taip pat papasakoja apie ekonominę bei ūkinę šalies situaciją, paklausinėja mus net apie Sovietų sąjungą ir geležinę uždangą, apie nepriklausomybę! Išsilavinęs žmogus :) Smagiai paplepam.

Jis pasakoja mums, mes pasakojam jam :)

Taigi. Vairuotojas, nuvežęs mus į Tiznitą, labai rūpinasi mumis. Papasakoja, kurie viešbutukai pigesni, apveža net garbės ratuką apie mediną, kad žinotume, kur eiti, parodo autobusų stotį ir aikštelę, kurioje galim susigauti grand taksi. Išlipę iš mašinos pasitariam, kad gal reikėtų vairuotojui duot šiek tiek arbatpinigių. Juk jis tiek mums papasakojo ir parodė. Bet... ir vairuotojas pinigų neima!!! "Aš juk jums tik padėjau", - šypsosi jis. Šypsomės ir mes. Be galo ir be krašto :)

Nemirtingoji Afrika (6 dalis)

Apie laiko skaičiavimą

Bijau pramiegot, todėl budinėjuosi kas pusvalandį. Telefonui prisakyta mane pažadint laiku, bet vis tiek juo nepasitikiu. Ir ne veltui. vieno iš tų nubudimų metu man prašvinta sąmonė. Taigi čia visom dviem valandom mažiau, nei pas mus. O mano telefas juk vis dar laikosi lietuviško laiko. Ir žadintuvas, be abejo, nustatytas lietuvišku laiku. Perstatau žadintuvą ir guluosi toliau snūdinėti. Trumpam.

Išaušta dar vienas rytas. Toks ankstyvas, kad net tamsu dar.
Susirenkam daiktus, pamojuojam užsimiegojusiam viešbutuko savininkui ir išskubam į stotį. Gatvėse tvyro gaivi vėsa. Vėjukas. Slampinėja vienas kitas apsiblausęs vietinis ir katinai. Daug katinų.

Nemirtingoji Afrika (5 dalis)

Naktis! Po vieną geriau čia neslampinėt

Apsiniaukia ir žada lyt, tad skubinamės namo. Kiek atsikvėpę ir nesulaukę lietaus, išžygiuojam toliau ganytis. Šįkart atgal į centrinę aikštę, į terasą gert mėtų arbatos. Arbata velniškai brangi ir nežmoniškai saldi. Bet vaizdas iš terasos pasakiškas. Sutemsta. Aikštė šurmuliuoja. Vėsoka, bet nepaprastai gera taip sėdėt ir dairytis į šalis, stebėt žmonių knibždėlyną. Man jau darosi čia miela.

Grįždama į viešbutuką sugebu pasimest nuo kolegų. Ir tuoj prie manęs prisistato vietinis. Apyjaunis vaikinukas.
- Labas, koks tavo vardas? Iš kur tu esi? - maloniu balsu teiraujasi manęs angliškai ir kiša ranką pasisveikinti. Nenoriu su juo nei sveikintis, nei kalbėt, tad apsimetu, kad nepastebiu.
- Labas, aš Mohamedas, ar tu iš Vokietijos? Ne? Iš Švedijos? A? Ne? Iš Lenkijos? Irgi ne? Tai iš kur? Pasakyk, iš kur? - beria klausimus kaip žirnius.
- Iš Lithuanijos, - sakau nelabai draugiška intonacija, nes naktį man giduko tikrai nereikia.
- Aaa, iš Slovakijos, - apsidžiaugia naujasis draugelis, - welcome to Morocco!
- Ne, - sakau, - iš Lithuanijos, ne iš Slovakijos. Iš tarp Skandinavijos ir Lenkijos.
- Aa, malonu susipažint, aš Mohamedas, vėl kiša jis ranką ir šypsosi šypsosi.
Paduodu ranką ir pasisakau vardą, tikėdamasi, kad taip atsikratysiu pašnekovo. Naivuolė.
- Reda?!, - sukrunta jis ir jau šypsosi taip, kad lūpų kampučiai beveik ausis siekia, o dantys šviečia lyg to bebro iš dantų pastos reklamos. - Reda yra marokiečių vyrų vardas, - džiūgauja Mohamedas.
- Žinau, - atsakau, - bet nematau reikalo jam pasakot, kad man šitą tiesą jau pačią pirmą dieną vietiniai išaiškino. - O dabar atsiprašau, man reikia eiti.
- Kur tau reikia eiti? Neik. Einame į barą, išgersime arbatos, - jau pradeda sukt vadžias į savo pusę naujasis pažįstamas ir taikosi čiupt mane už rankos.
- Ne, niekur aš neisiu. Einu namo, manęs laukia draugai. Rytoj išvažiuojam, - traukiuosi atatupsta nuo jo.
- Kur važiuojat? Ką darysit?...
Nusibodo jis man jau mirtinai! Susakau, kur ketinam važiuot ir einu, kur man reikia. O tas bėga iš paskos ir pasakoja, kur verta važiuot, o kur - ne. Nuseka mane iki pat viešbutuko.
- Labanakt, - sakau, - aš čia gyvenu. - Beje, ačiū už info, - dar priduriu.
Dar pameluoju, kad buvo malonu susipažint, ir net nusišypsau. Pamažu pradedu perprast vietinių bendravimo taisykles.
Vaikinukas ištiesia atsisveikindamas ranką.

Parsivelku namo, susikraunu daiktelius, mat ryt anksti autobusas, ir lendu savo miegmaišin miegot. Prieš užmigdama galvoju, kad gal visai ir nieko turėt vyrišką vardą :) Vis linksmiau :)

Nemirtingoji Afrika (4 dalis)

Aš jums padėsiu!

Įsidienoja kaip reikiant. Traukiam toliau. Paslampinėjam po gatvelę-turgelį, šiuo tuo apsirūpinam, papietaujam ir atsiduriam kituose rūmuose. Jau vėlesniais laikais statytuose. Drožyba ir keraminių dekoratyvinių plytelių margumas!!! Salių didumas!!! Nuo viso to užraibsta akys ir įsiskauda galvą. Bet nesinori iš čia niekur eit, nes šiame rūmų komplekse lyginant su miestu ramu, švaru ir žalia. Pritupiam ant betoninės tvorelės pailsėti. Trumpam. Tuoj tenka keltis, pamojuot gausiam katinų welcome komitetui ir eit.

Pakeliui prikimba gidukas, naglas saldžialiežuvis vaikis, šiek tiek kalbantis angliškai. Siūlosi mums parodyt žydų kvartalą, kuriame žydų jau nelabai ir yr. Siūlosi nutempt mus į prieskonių turgų. Ne, nereikia mums nei kvartalo, nei prieskonių. Tačiau vaikinukas nesupranta mandagaus atsisakymo. Netenku kantrybės ir iš pasiutimo sustaugiu vaikinukui vos ne į ausį, kad mums nereikia jo paslaugų. NEREIKIA. O tas nė kiek neįsižeidžia. Tik nustoja kalbėt su manim. Kalbina mūsiškius patikliuosius. Nu, nekvailas. Žino, kad esam visi kartu ir po vieną neišsilakstysim. Žodžiu, visapusiškai išnaudoja susidariusią situaciją. Nes dalis iš mūsų susidomi žydų kapinėm. Dar kažkam parūpsta ir sinagoga. O vaikis tik to ir telaukia, čiumpa mus ir veda. Ir veda ne tiesiu keliu, kaip rodo mūsų keistasis žemėlapis, o po vietinio kvartalo užkaborius ir bando prasukt pro tą savo prieskonių turgų. Toks pasivaikščiojimas turi ir savų privalumų. Pamatai neturistinius kvartalus, kiemus. Ir vietinius. Pamatai nepagražintą Euroafriką. Tačiau mums jau vieningai ima nebepatikt vedliuko užmačios. Mes draugiškai sustojam ir nusprendžiam, kad ten, kur jis veda, tikrai neisim. Ir imam eit ta kryptimi, kur mums reikia. Vaikinukas pasiveja ir vėl eina kartu.

Prieinam kapines. Už pasivaikščiojimą po kapines jų "sargas" - irgi toks pat vietinis jau senokai piemenų amžių išaugęs gidukas - iš anksto paprašo užmokesčio. Ir dar tokio nemažo. Ne, mes tiek nemokėsim. Tad mums liepia išeit. Išeinam. Spėju užmatyt tik tiek, kad kapinės - tai laukas pilnas mažyčių molinių antkapėlių. O po kapines siaučia šunys. Didžiuliai palaidi šunys. Nepavadintum jų benamiais, nes jų namai yra visur. Bet vis tiek. Ir tie šunys, skirtingai nei katinai, nepaprastai gražūs ir nepurvini.

Gidukas, aišku, nepatenkintas tokiu mūsų sprendimu. Veda mus į sinagogą. Ten jau imasi kitokios taktikos. Pats pradeda pasakot sinagogos istoriją ir dar kažką. O paskui parodo seną aklą dėdulę ir pasako, kad sumokėt už ekskursiją turim jam. Ką gi, mokam. Jau nėr kaip išsisukt. Už tai daugiau vaikino paslaugų jau kategoriškai nebenorim. Ne tik aš, bet ir likusi kompanija. Vedliukas niršta, bet atvirai pykčio stengiasi nerodyt. Galiausiai dingsta. Net nežinau, kokiais būdais pavyko jo atsikratyt. Gal kas ką nors jam sumokėjo?

Toliau jau einam savarankiškai. Su paklydimais ir nuklydimais, su bandelių pasivalgymais ir po turgelius pasidairymais. Nukeliaujam iki katakombų. Kurios visai nepanašios į katakombas. Tiesiog kapinaitės ir tiek. Senos kapinaitės. Gražūs mauzoliejai. Už bilietus susimokam oficialiai. Bet senas piktas diedas vis tiek stovi mauzoliejaus tarpdury ir reguliuoja turistų eilę. Jei tik užsistovi ilgiau nei 5 sekundes, ima rėkt ir burbėt pusiau angliškai, pusiau savo kalba tokiu balsu ir intonacija, jog mauni iš ten kuo greičiau, kad tik jis nutiltų.

(to be continued)

Nemirtingoji Afrika (3 dalis)

Tai štai, kur jie žiemoja!

Rytas išaušta daug gero žadantis. Saulėtas ir šiltas.

Pusryčiams užkramtę, ko turėję iš vakar, traukiam pasiganyt po miestą. Dabar mes jau protingesni. Ir su orientavimusi sekasi kur kas geriau. Taigi, keliaujam į karališkųjų Palais Bahia rūmų griuvėsius - muziejų. Pakeliui visur slankioja įvairaus plauko nutriušėliai katinai, todėl vis stengiuosi dairytis po kojomis, kad neduokdie neužrėpliočiau ant kokio. Apibraižys dar, paskui neišsigydysi.
Staiga kažkuris iš mūsiškių šūkteli: "Žiūrėkit, gandrai!!". Visi kaip vienas užverčiam galvas. Ir tikrai. Ant griuvėsių sienų tupinėja ne vienas ir ne du, o visa galybė gandrų. Ir ne šiaip sau tupinėja. Jie čia gyvena. Turi iš šakų ir visokio kitokio statyboms tinkamo materijolo susirentę tvirtus lizdus. Sakyčiau, mūsiškiai gandrai, žiemojantys. Bet kad mūsiškai tokie balti ir gražūs, o šitie purvini kaip ir vietiniai katinai. Mūsiškiai gandrai gyvena atskirai lyg vienkiemiuose, o šitie susispietę tarsi kokiam daugiabuty - lizdą nuo lizdo teskiria vos po pora metrų, o vietomis net dar mažiau. Gandrų vasarnamynas, ne kitaip :) Atrodo tikrai varganai, bet įspūdingai.

Bet iš kur tie gandrai čia maisto gauna? Štai, kur klausimas. Milijoniniam mieste, kur drėgmės visokiai gyvasčiai veistis ne per daugiausia. Paslaptį, manau, kad įmenu, mat milžiniškame buvusių rūmų kieme tarp raudono molio mūrų ir akmeninių grindinių žaliuoja didžiulis apelsinų sodas. Tie apelsinai laukiniai, bet dabar pats jų žydėjimo metas. Kvepia taip nuostabiai, kad, regis, prisėstum šalia ir uostytum, uostytum.... Svaigu. Sodas įleistas gerą metrą į žemę. Sode auganti žolytė tikriausiai siektų kelius. Sodą laisto suvargęs žmogėnas, jau iš anksto pradėjęs mums rėkt, kad tik nesugalvotume lipt sodan pasiskint apelsinų. Mes ir negalvojam lipt. Tik godžiai spoksom. Ir bespoksodami įmatom po tą žolę rėplinėjančius vėžliukus. Neabejoju, kad čia turėtų būt ir varlių gandrams.
(to be continued)

Nemirtingoji Afrika (2B dalis)

Bet tikrai - ką aš čia veikiu? Ir kur mūsų margasis kambariukas???

Išnėrus iš tos priplėkusios landynės slenku paskui savo kompaniją, kuri jau aiškiai užmačius apelsinais dekoruotus vežimaičius - ten pardavinėja pigias šviežiai spaustas apelsinų sultis. Na taip, visada matau kažkaip kitaip ir kitką nei kiti. Matau, kaip apelsinų sulčių pardavėjo padėjėjas ima panaudotas stiklines, panardina jas į vieną dubenį su vandeniu, paskui į kitą ir viskas. Stiklinaitės ne ypatingo švarumo, bet švarios :) Tačiau sulčių vis tiek noriu. Skanu juk. Ir iš tiesų laaaaaabai skanu.
Dviejų stiklinių jau per daug ir aš mieliau eičiau kuo toliau nuo tų vežimaičių.
Bet... Nors mes tik šešiese, susitart velniškai sunku. Kiek galvų, tiek nuomonių. Todėl stengiuosi tylėt. Ir štai pagaliau turim planą. Einam. Truputį paslankiojam po turistams pritaikytą mediną, paskui nusprendžiam nukakt į miesto muziejų, o pakeliui užsukt į autobusų stotį ir nusipirkt bilietus šeštadieniui į Agadirą.

Bet, o stebukle! Lonely Planet'o žemėlapiukas, kurį turim, visiškai neatitinka realybės. Arba mūsų vyrija jau nebemoka orientuotis pagal žemėlapius. Vis tik labiau panašu į pirmąjį variantą. Nuklaidžiojam į neturistinį miesto rajoną. Patys nebesusigaudom, kur eiti. O vietiniai draugiškai tempia už rankovių ir šaižiais balsais patarinėja: "central square is there, go there, this direction" ir "don't go there, it is closed, it is not safe". Mums visai tas pats, kokia ta direction. Mums reikia tik stoties. Vietiniai įžūliai ir piktai smaigsto akimis taip, kad norisi skradžiai žemę prasmegt. Mano kolegoms kažkaip pavyksta apsimest, kad jie nepastebi tų žvilgsnių. O aš išsivynioju skarą ir prisidengiu ja nuogus pečius. Vis saugiau. Galiausiai nejauku pradeda darytis visiems ir jau visi keturi komandos nariai ima klausinėt dviejų žemėlapį turinčių vedlių, ar mes tikrai žinom, kur einam? Paaiškėja, kad net nežinom, kur esam.

Va taip va. Be vietinių pagalbos neapsieinam. Vienas vedliukas rodo į vieną pusę, kitas - į kitą. Klaidžiojam kaip pasiutę, kol galiausiai netyčia atsiduriam prie muziejaus, to, kurio taip ieškojom. Deja, darbo pabaiga ir muziejun nespėjam. Už tai žinom, kur dabar esam. Sutartinai nusprendžiam lėkt stotin bilietų. Vyrai tvirtina žiną, kaip ten nueit. Ir visai netoli. Taigi - einam. Ir... vėl pasiklystam. Vėl žvilgsniai ir net replikos purvinų turistų atžvilgiu. Galvoje jau pačiu didžiausiu šriftu sukasi klausimas: kuris velnias čia mane nešė? Jau beprotiškai noriu grįžti. Ne, ne. Ne namo. Šiuo metu mano mintys siekia tik margąjį kambariuką...

Pasipainioja pakeliui dešimtmetis vaikiūkštis, kuris pasisiūlo parodyt, kur ta stotis. Žinoma, tikėdamasis už tai pinigų. Veda jis mus klaidžiais gatvelių labirintais, kol priveda iki tokio skersgatvio, ir sako: "o dabar visada tiesiai ir tiesiai". "Iš jūsų 10 dirhamų". Tai jau ne, beveik įsižeidžiu. Atkišu jam saldainį. Mažius juokiasi net susiriesdamas, saldainį paima, bet pinigų vis tiek reikalauja. Neiškentęs kolega duoda jam du dirhamus ir vaikis lekia šalin patenkintas. Taigi, einam tuo nurodytu keliu. Einam ir einam. Jau pabosta ir eit. O stoties kaip nėr, taip nėr. Vietiniai šnairuoja, bet nebesikabinėja. Netekę kantrybės, klausiam patys kelio. O stotis, pasirodo, visai šalia.

Bilietų pirkimas stotyje vertas atskiro pasakojimo, bet gal ne šįkart. Paminėsiu tik, kad perkant reikia lb atidžiai žiūrėt, kokia kompanija siūlo vežimo paslaugas. Nes ryte pataikęs į vietinį autobusą gali iki pat vakaro nenuvažiuot ten, kur tau reikia. Ir būtina bent jau minimaliai mokėt prancūziškai.
Gaunam bilietus. Ne pačius pigiausius. Ir vis tiek kirba mintis, kad galim būt apgauti ir atėję šeštadienį galim nerast autobuso. Iš stoties išeinam jau sutemus. Skuodžiam namo tiesiausiu keliu. Neaišku, kaip stebuklingai žemėlapis pradeda rodyt teisingai. Gal dėl to, kad sutemus tame rajone, kur atsidūrėm, jau labiau nei labai nejauku.

Daugiau pamenu tik tiek, kad prieš pasiekdami savo margiuką spėjom pasidžiaugt ir pasifotkint aikštėj prie stilingai ir ryškiai apšviestos mečetės, prasieit pro žmonių knibždančią centrinę aikštę, ieškodami gyvačių kerėtojų. Deja, neradom. Tik begales įvairias paslaugas siūlančių prekeivių, muzikantų ir pasakorių, rankų dažytojų chna, girdytojų ir maitintojų.
Vos pasiekiau lovą, nusmigau. Ir tada mane pažadino tas staugimas.

(to be continued)

Nemirtingoji Afrika (2A dalis)

Pradžių pradžia arba ką aš čia veikiu?

Skrendam. Keturios nuobodžios valandytės ore. Pora garbės ratukų virš Marakešo ir štai mes jau vietoj. Į veidą tvoksteli maloni šilumos banga. Oras drėgnokas. Sunkus. Nebegaliu susigaudyti, ar čia šilta, ar šalta. Ar apsirengt, ar nusirengt.

Standartiniai OO formalumai, atvykimo numeriukas pase ir viskas - gali drąsiai varyt, kur akys užmato. O patinusios ir užraudusios akys matė daug ir jau gerokai raibo nuo begalės raštų, spalvų, nuo žmonių...

Centrą pasiekiam viešuoju autobusu. Iš proto varo vietinis šurmulys ir gatvės triukšmas, dulkės ir nešvara...
Tuoj pat einam ieškot gyvenamo kampo. Vietiniai - puikiai žino, ko mums reikia - kas antras tempia į savo pusę: "hotel?! hotel?! here hotel! very cheap hotel! clean! nice! come here! just look!" Neaiškia anglų kalba karksi pristojėliai. Nuo jų man taip bloga, kad paliauju kalbėt. Slenku savo kompanijai iš paskos. Pasitikiu jų skoniu.
Tie cheap hotel vienas už kitą baisesni. Bet mes juk taupom. Taigi, netekę kantrybės išsirenkam vieną. Pačiam centre. Ir tikrai pigų.

Įsikuriam margesniam už margą kambarėly, klijuotam senutėlėmis margutėlėmis plytelėmis. Jei ne tas besaikis margumas, sakyčiau, apsigyvenom vonioje, turkiškoje pirtyje arba dar geriau - vaikų darželio prausykloje. Viduj turim aptriušusią kriauklę ir vos bėgantį dvokiantį vandenį. Bet džiaugiamės bent tuo geru. Tūlikas koridorėly. Bendras keliems kambariams. Ir toks tupimas. Kaip sovietmečiu autobusų stotyse. Tiesa, idealiai baltas. Apie tualetinį popierių ten nieks nė girdėjęs nėr. Susiorganizuojam savo asmeninį. Vandens nuleidimo sistema irgi unikali: kibiriukas ir kraniukas :) Bet mums jau pradeda patikt vietinės įdomybės. Dušas vidiniam kiemely. Tiesa, kol krapštomės kambaryje, ant dušo durų stebuklingai atsiranda spynutė ir užrašas "kaina 10 dirhamų". Išsiaiškinam, kad dušas į kambario kainą neįeina, reikia mokėt atskirai. Vaidinam nuskriaustus (bet juk ir esam apgauti!), kad prieš derantis dėl kambario kainos mums niekas to nesakė. Tad nusideram iki 5drh.

Pusiaudienis pagal vietinius gana ankstyvas rytas. Bet mes laiką vis dar skaičiuojam europietiškai ir jau jaučiamės žvėriškai išalkę. Hotelio savininkas palydi mus iki gatvelės, kuri veda į centrinę miesto aikštę. Iki tos gatvelės einam tokia siaura apie 1,5 m pločio medinos (senamiesčio) gatvike, kuria pėsčiųjų eismas vyksta dviem kryptim ir dar tarp praeivių vikriai nardo motoroleriai ir dviračiai. Motoroleriais važinėja net moteriškės. Susikelia savo daugiasluoksnius sijonus ir pirmyn. Užmačiau ir tokį stebuklą, kaip dviratininko ar motorolerio vairuotojo šalmas. Nors šalmai čia ir nelabai populiarūs.

Taigi. Pasiekę reikiamą gatvelę, dairomės net išsižioję. Rytinis šurmulys čia aip priklauso. Visa gatvelė ištisas turgus. Pardavinėja visi ir viską, kas tik ką netingi. Įvairiaspalvės prieskonių piramidės, kilimai, drabužiai, šlepetės, grožio reikmenys ir krūvos visokio gero, kokio dar gyvenime nesu regėjus.
O štai ir mėsytė - žemyn galva kaba šviežiai paskerstas avinukas, nuluptu kailiu. Lauke ne mažiau kaip plius 30. Šalia išdėliota kitokia mėsytė. Išeksponuota atseit šaldytuve, o iš tiesų - tik permatomoj apšnerkšto stiklo dėžėj. Gal kad musės nenutupėtų. Gretimais stūgauja dėdė - vėpsom, ką jis parduoda. Ogi į tokią purviną kalamašką ant dviejų ratų prisivertęs lėkštės dydžio plokščių batonų. Karts nuo karto pravažiuoja koks senutėlį pavargusį asiliuką ar mulą į vežimaitį įsikikęs dėdulė. Ir dar tie patys dviratininkai/motoroleristai visom kryptim zuja tokiu greičiu tarsi galvas nutrūkę.
Prekiautojai visi iki vieno krapštinėjasi apie savo turtą ir šlavinėjasi aplink. Kai kurie dar sumano prasiplaut grindis. Pamazgas, žinoma, suverčia į gatvelės viduriu einantį grioviuką. Tik ir žiūrėk, kad neįmoklintum į kokią dvokiančią maklynę. Dulkių debesys apsisukę tuoj pat vėl gula ant prekių ir grindinio. Ir vėl viskas iš naujo. Neaiški smarvė jau ima erzinti nosį, dulkės - graužt akis. Pradedu jaust, kad valgyt gal ir nebenoriu...

Bet pagal planą mums pietūs. Tad maunam tiesiu taikymu į pirmą pasitaikiusį restoraną. Brangoka ten - pietų kompleksas 5 eurai. O mes naiviai tikimės, kad už kainą gausim ir kokybę. Padavėjas - liesas ūsuotas diedas išpuvusiais dantimis - įkyriai siūlo viską iš eilės, ką tik jie turi. Jokios pasirinkimo laisvės. Pavargus ir peralkus perkreiptu iš tramdomo piktumo snukeliu lėtai angliškai paprašau (jei reikalavimą galima vadint prašymu) bulvių fri. "IR DAUGIAU NIEKO!!!" - tvirtai priduriu. Padavėjas tuoj supranta, kad manęs daugiau nebegalima šnekint ir nusisuka į kitus. O aš tuo tarpu apžiūrinėju jį. Viešpatėliau, koks jis purvinas. Šviesūs marškiniai ne pirmo baltumo, prijuostė visa riebaluota, o jau panagių juodumas... Jis tekinas sulaksto į virtuvę, atitempia mums po žalsvo popieriaus lapą - t.y. servetėlę-staltiesėlę - mikliai ant jų išmėto šakutes ir trankiai sustato sovietinio tipo stiklines, beveik visas šešias atnešęs vienoj rankoj, pirštus sukišęs stiklinių vidun. Esu tokia išsekus, kad man jau vis tiek, kokio švarumo tos stiklinės. Valgau atbulais dantimis savo bulves. Jų skonis tikrai ne kaip namie keptų. Bet darausi sotesnė ir nuotaika pradeda skaidrėti. Tuoj aplink pradeda trintis vietiniai nesiprausėliai katinai. Bet bala jų nematė. Aplink dedasi ir įdomesnių dalykų.

Po pietų nusprendžiam užsukt į vietinį tualetą. Aš asmeniškai einu ten labiau iš smalsumo, nei iš reikalo. Tualetukas antram aukšte ir kaip kišenytė, vos apsisukt gali. Tiesa, jame jau stovi unitazas. Tačiau vandens nuleidimo mechanizmas tas pats - kibiriukas ir kraniukas :) Koridorėly šalia tualeto randu mini kriauklytę. O nusiplovusiai rankas pro šalį bėgantis restoranėlio vaikinukas šypsodamasis ištiesia to paties žalsvo popieriaus. Vietinis popierinis rankšluostis. Visiškai neįgeriantis vandens... Bandydama nusisausint tuom popierium rankas pradedu prunkštaut, nes įsivaizduoju situaciją, jei būčiau to popieriaus prieš tualetą gavus :)
Eidama lauk apsimetu vėpla (irgi iš smalsumo) ir laiptais nupėdinu ne į 1 aukštą, kur mums reikia, o į rūsį, kur tie laiptai veda. Geriau jau būčiau ten nėjus... Pridvisęs ir priplėkęs apipelijusiom sienom pusrūsiukas, kalnas visokių daržovių ir salotų lapų ant žemės, greta jų nemažesnis kalnas daržovių skutenų. Šalia pajuodęs stalas toms daržovėms pjaustyt ir purvinais rūbais apsitaisius senyva moteriškė, bandanti tas jau nuskustas ir slystančias iš rankų daržoves sugraibyt ant to stalo... Lekiu lauk nė neatsisukdama.

Noriu namo...

(to be continued)

Nemirtingoji Afrika (1 dalis)

Introduction

Iš miegų pašokdina klaikus bliovimas.
"Pasiutimas", - suinkščiu tyliai ir galvoju, kad kuris nors iš mano kambario kaimynų visai išprotėjo arba ko nors užuostė iš vakaro. O kai po poros sekundžių pirmajam staugimui ima antrinti kitas poaukštis vyriškas gerklinis balsas, pradedu galvot, kad išprotėjau pati. Lyg pasigirsta dar ir trečias balsas. O gal tik vaidenasi. Bet po pusės minutės tų stereo stūgavimų analizės man pradeda sugrįžt sveikas protas. Tie balsai ne kambario kaimynų, o sklinda pro pravirą langą. Ir apskritai esu šiaurės Afrikoj, mieste, iš kurio noriu kuo greičiau išsinešdinti.

Tačiau ne visada viskas vyksta taip, kaip norėtum. Po poros savaičių ėmiau priprast ir prie vietinės nešvaros bei kultūros, ir prie maisto. Taip pat pamažu pradėjau suprast afroprancūziškai. O tie stūgavimai, visur ir visada tave pasiekiantys iš minaretų, pasidarė visai mieli ir net ėmiau jais matuoti laiką.

Bet apie viską iš pradžių.

Apie tai, kuris velnias mane nešė į tą Afriką

Afrikoj atsidūriau ne todėl, kad labai troškau ją pamatyt. Tiesiog pasitaikė proga. Ir ne viena ten buvau. Mūsų būta visos komandos: dviejų panelyčių ir keturių vyrukų.

Taigi. Skrydis Kaunas - Frankfurtas (Hahnas) pavyksta sklandžiai. Džiaugiuos, kad gera pradžia pusė darbo. Deja, tuoj pat išsilaksto visi džiaugsmai, mat paaiškėja, kad teks pasitrint oro uoste (OO) net pusantros paros ir pasivoliot ant žemės kaip šuniui laukiant kito lėktuvo. Nes toks mūsų taupymo planas. Taigi. Sukandu dantis ir išsivynioju miegmaišį. Galvoju, kad geriau jau būčiau jaukiai namie sėdėjus.
Laikas oro uoste slenka laaaabai lėtai. Bet vos tik spėju apsiprast su padėtim ir apsiramint užmačius visą krūvą likimo brolių ir sesių iš rytų Europos, jau reikia skuosti į lėktuvą. Kankina prasta nuojauta, todėl skuodžiu tikrai greitai. Dar stengiuosi būti mandagi ir priekin praleist vyresnius keleivius. Ir, žinoma, lieku viena iš paskutiniųjų. Nuskubu paskui visus žmones, įsikraustau į lėktuvą.
- Jūs skrendate į Marakešą, - standartine British English konstatuoja dailutė juodaodė, užmetusi akį į mano įlaipinimo pasiuką.

- Taip, - sakau, - skrendu.

- Bet čia Londono lėktuvas, - šypsosi stiuardesė.

- Ooo, o tai kur mano lėktuvas? - klausiu sutrikusi.

- Nežinau, gal ten toliau..., - numoja ji ranka kažkur pro duris....
Kūliavirsčia rituos lauk iš lėktuvo. Prieš eismą.
Jau nepamenu, kaip atsidūriau SAVO lėktuve.
(to be continued)

Pirmyn vedančiais keliais

Šiandien man labai norisi eiti.
Nesvarbu, kur. Nesvarbu, pievomis, takais ar plentais, o gal net padebesiais. Net nesvarbu - ateiti ar išeiti. Svarbu judėti pirmyn.
Tad judu. Šįkart laiku. Ir jau savo nueitais keliais, kurie vedė pirmyn.
Smagaus skaitymo ir gražių įspūdžių!
Redutis