Nemirtingoji Afrika (10 dalis)

Smulkusis reketas Atlanto pakrantėj



Saulėtas savaitgalio rytas. Aušta čia taip pat greit, kaip ir temsta. Iš lovos išsiritu neįtikėtinai anksti. Reikia. Lekiam į pajūrį. T.y. prie vandenyno.

Pakeliui užtinku prancūziško tipo kepyklėlę su kalnais įvairiausio dydžio ir formų bandelių. Net seilės nutįsta. Tad čia ir apsirūpinam pusryčiais, t.y. prisisandėliuojam kuprinaitėse bandelių pusrytėliams, nes taip anksti dar nesinori valgyti.

Paskui susigaunam (irgi ne be nesklandumų) grand taksą. Jame jau tupi du keleiviai, prisijungiam dar mes 4, pakeliui paimam dar vieną dėdę. Ir štai laimingai pasiekiam Aglou. Atlantas mums po kojom.

Kaip atrodo vandenynas? Nedaug jis skiriasi nuo jūros. Gal tik vanduo skaidresnis, žalesnis, bangos didesnės ir potvyniai atoslūgiai labai ryškūs.

Rytas gana vėsokas, vėjukas traukia, kylanti saulė, nors šviečia itin gražiai sodria tiršta raudonai geltona šviesa, dar nelabai šildo. Vandenynas gaudžia (ne ošia kaip jūra, o gaudžia tarsi užsikirtę vargonai) milijonais garsinių tonų ir atrodo neįtikėtinai tykus. "Ramusis Atlantas", - garsiai nusprendžiu, - "ne kitaip". Bet nebespėju paaiškint, kodėl taip manau. Nes kad amtels man kažkas iš dešinės, kone pusryčių bandelę paleidžiu iš letenų. Na taip, tuo metu jau pusryčiavau. Atsargiai pasisuku dešinėn - čia į mane spokso didžiulis trumpakailis ilgauodegis rudai-baltai-juodai margas šuo. "Kaip jūros kiaulė" - šypteliu. Tai buvo pirmoji į galvą šovusi kvaila mintis. Kuri tuoj pat dingsta, nes tas šuo jau rimtai ima skalyti. Tik po geros minutės suvokiu, kad margius spokso į mano bandelę ir loja. Jis nori bandelės! "Neduosiu", - sakau lietuviškai ir nusisuku. Bet mano nuostabai į tą pačią apkramtytą bandelę čia vėpso dar vienas tokio pat dydžio ir plauko tik visas pošviesiai rudas ir baltom kojom šuo. Neloja. Mąstau, ką daryt.

Bet ką jau čia bepadarysi? Suryju bandelę beveik stačią. Nenoriu, kad tiedu mane sekiotų. Akivaizdu, kad reketininkai įkyrūs kaip ir vietiniai gyventojai. Bandau pamažu eiti tolyn nuo jų. Šuniukai, dar kiek pabėgėję greta manęs, pagaliau užsiima savais reikalais - įninka pasiskalydami lakstyt po paplūdimį ir kramtyt vienas kitą.

Atsikvepiu lengviau ir nužygiuoju drėgnu smėliu.

Už kelių šimtų metrų aptinku pačiame paplūdimy po atoslūgio kyšančias mini uolytes. Styro dangun didesnės ir mažesnės skylėtos ir rievėtos akmeninės šakelės. Atrodo jos taip, tarsi kas rudo akmens šakotį būtų nevykusiai smėly užkasęs. Jos dar drėgnos nuo rytinio atoslūgio. Vietom apsitraukusios žaliu maurų kailiuku. Ir jau paukščių aptupėtos (po atoslūgio jie čia randa maisto). Neįtikėtinai gražu. O dar ta keistai tiršta apsiblausiusios saulės šviesa, prasismelkianti pro uolyčių plyšelius... Fantastika. Jausmas toks, lyg būtum kokiam Marse ar kitoj kokioj neregėtoj planetoj.

Bet tenka kraustytis namo. Mums dar šiandien į kalnus reikia. Tik dabar klausimukas, kur mes grand taksą gausim. Trijų namelių ir kelių kavinių pakrantės kaimeliukas. Vietinių beveik nė gyvos dvasios (be galo anksti juk), slankioja tik vienas kitas prancūzas turistas. Jooo, panašu, kad teks čia dar pasėdėti...

Laimė, sėdim neilgai. Tas grand taksas kažkaip stebuklingai atsiranda, kol kolegos išgeria kavos. Tas pats, su kuriuo čia ir atvažiavom.

to be continued