Nemirtingoji Afrika (4 dalis)

Aš jums padėsiu!

Įsidienoja kaip reikiant. Traukiam toliau. Paslampinėjam po gatvelę-turgelį, šiuo tuo apsirūpinam, papietaujam ir atsiduriam kituose rūmuose. Jau vėlesniais laikais statytuose. Drožyba ir keraminių dekoratyvinių plytelių margumas!!! Salių didumas!!! Nuo viso to užraibsta akys ir įsiskauda galvą. Bet nesinori iš čia niekur eit, nes šiame rūmų komplekse lyginant su miestu ramu, švaru ir žalia. Pritupiam ant betoninės tvorelės pailsėti. Trumpam. Tuoj tenka keltis, pamojuot gausiam katinų welcome komitetui ir eit.

Pakeliui prikimba gidukas, naglas saldžialiežuvis vaikis, šiek tiek kalbantis angliškai. Siūlosi mums parodyt žydų kvartalą, kuriame žydų jau nelabai ir yr. Siūlosi nutempt mus į prieskonių turgų. Ne, nereikia mums nei kvartalo, nei prieskonių. Tačiau vaikinukas nesupranta mandagaus atsisakymo. Netenku kantrybės ir iš pasiutimo sustaugiu vaikinukui vos ne į ausį, kad mums nereikia jo paslaugų. NEREIKIA. O tas nė kiek neįsižeidžia. Tik nustoja kalbėt su manim. Kalbina mūsiškius patikliuosius. Nu, nekvailas. Žino, kad esam visi kartu ir po vieną neišsilakstysim. Žodžiu, visapusiškai išnaudoja susidariusią situaciją. Nes dalis iš mūsų susidomi žydų kapinėm. Dar kažkam parūpsta ir sinagoga. O vaikis tik to ir telaukia, čiumpa mus ir veda. Ir veda ne tiesiu keliu, kaip rodo mūsų keistasis žemėlapis, o po vietinio kvartalo užkaborius ir bando prasukt pro tą savo prieskonių turgų. Toks pasivaikščiojimas turi ir savų privalumų. Pamatai neturistinius kvartalus, kiemus. Ir vietinius. Pamatai nepagražintą Euroafriką. Tačiau mums jau vieningai ima nebepatikt vedliuko užmačios. Mes draugiškai sustojam ir nusprendžiam, kad ten, kur jis veda, tikrai neisim. Ir imam eit ta kryptimi, kur mums reikia. Vaikinukas pasiveja ir vėl eina kartu.

Prieinam kapines. Už pasivaikščiojimą po kapines jų "sargas" - irgi toks pat vietinis jau senokai piemenų amžių išaugęs gidukas - iš anksto paprašo užmokesčio. Ir dar tokio nemažo. Ne, mes tiek nemokėsim. Tad mums liepia išeit. Išeinam. Spėju užmatyt tik tiek, kad kapinės - tai laukas pilnas mažyčių molinių antkapėlių. O po kapines siaučia šunys. Didžiuliai palaidi šunys. Nepavadintum jų benamiais, nes jų namai yra visur. Bet vis tiek. Ir tie šunys, skirtingai nei katinai, nepaprastai gražūs ir nepurvini.

Gidukas, aišku, nepatenkintas tokiu mūsų sprendimu. Veda mus į sinagogą. Ten jau imasi kitokios taktikos. Pats pradeda pasakot sinagogos istoriją ir dar kažką. O paskui parodo seną aklą dėdulę ir pasako, kad sumokėt už ekskursiją turim jam. Ką gi, mokam. Jau nėr kaip išsisukt. Už tai daugiau vaikino paslaugų jau kategoriškai nebenorim. Ne tik aš, bet ir likusi kompanija. Vedliukas niršta, bet atvirai pykčio stengiasi nerodyt. Galiausiai dingsta. Net nežinau, kokiais būdais pavyko jo atsikratyt. Gal kas ką nors jam sumokėjo?

Toliau jau einam savarankiškai. Su paklydimais ir nuklydimais, su bandelių pasivalgymais ir po turgelius pasidairymais. Nukeliaujam iki katakombų. Kurios visai nepanašios į katakombas. Tiesiog kapinaitės ir tiek. Senos kapinaitės. Gražūs mauzoliejai. Už bilietus susimokam oficialiai. Bet senas piktas diedas vis tiek stovi mauzoliejaus tarpdury ir reguliuoja turistų eilę. Jei tik užsistovi ilgiau nei 5 sekundes, ima rėkt ir burbėt pusiau angliškai, pusiau savo kalba tokiu balsu ir intonacija, jog mauni iš ten kuo greičiau, kad tik jis nutiltų.

(to be continued)