Pradžių pradžia arba ką aš čia veikiu? 
Skrendam. Keturios nuobodžios valandytės ore. Pora garbės ratukų virš Marakešo ir štai mes jau vietoj. Į veidą tvoksteli maloni šilumos banga. Oras drėgnokas. Sunkus. Nebegaliu susigaudyti, ar čia šilta, ar šalta. Ar apsirengt, ar nusirengt.
Standartiniai OO formalumai, atvykimo numeriukas pase ir viskas - gali drąsiai varyt, kur akys užmato. O patinusios ir užraudusios akys matė daug ir jau gerokai raibo nuo begalės raštų, spalvų, nuo žmonių...
Skrendam. Keturios nuobodžios valandytės ore. Pora garbės ratukų virš Marakešo ir štai mes jau vietoj. Į veidą tvoksteli maloni šilumos banga. Oras drėgnokas. Sunkus. Nebegaliu susigaudyti, ar čia šilta, ar šalta. Ar apsirengt, ar nusirengt.
Standartiniai OO formalumai, atvykimo numeriukas pase ir viskas - gali drąsiai varyt, kur akys užmato. O patinusios ir užraudusios akys matė daug ir jau gerokai raibo nuo begalės raštų, spalvų, nuo žmonių...
Centrą pasiekiam viešuoju autobusu. Iš proto varo vietinis šurmulys ir gatvės triukšmas, dulkės ir nešvara...
Tuoj pat einam ieškot gyvenamo kampo. Vietiniai - puikiai žino, ko mums reikia - kas antras tempia į savo pusę: "hotel?! hotel?! here hotel! very cheap hotel! clean! nice! come here! just look!" Neaiškia anglų kalba karksi pristojėliai. Nuo jų man taip bloga, kad paliauju kalbėt. Slenku savo kompanijai iš paskos. Pasitikiu jų skoniu.
Tie cheap hotel vienas už kitą baisesni. Bet mes juk taupom. Taigi, netekę kantrybės išsirenkam vieną. Pačiam centre. Ir tikrai pigų.
Įsikuriam margesniam už margą kambarėly, klijuotam senutėlėmis margutėlėmis plytelėmis. Jei ne tas besaikis margumas, sakyčiau, apsigyvenom vonioje, turkiškoje pirtyje arba dar geriau - vaikų darželio prausykloje. Viduj turim aptriušusią kriauklę ir vos bėgantį dvokiantį vandenį. Bet džiaugiamės bent tuo geru. Tūlikas koridorėly. Bendras keliems kambariams. Ir toks tupimas. Kaip sovietmečiu autobusų stotyse. Tiesa, idealiai baltas. Apie tualetinį popierių ten nieks nė girdėjęs nėr. Susiorganizuojam savo asmeninį. Vandens nuleidimo sistema irgi unikali: kibiriukas ir kraniukas :) Bet mums jau pradeda patikt vietinės įdomybės. Dušas vidiniam kiemely. Tiesa, kol krapštomės kambaryje, ant dušo durų stebuklingai atsiranda spynutė ir užrašas "kaina 10 dirhamų". Išsiaiškinam, kad dušas į kambario kainą neįeina, reikia mokėt atskirai. Vaidinam nuskriaustus (bet juk ir esam apgauti!), kad prieš derantis dėl kambario kainos mums niekas to nesakė. Tad nusideram iki 5drh.
Pusiaudienis pagal vietinius gana ankstyvas rytas. Bet mes laiką vis dar skaičiuojam europietiškai ir jau jaučiamės žvėriškai išalkę. Hotelio savininkas palydi mus iki gatvelės, kuri veda į centrinę miesto aikštę. Iki tos gatvelės einam tokia siaura apie 1,5 m pločio medinos (senamiesčio) gatvike, kuria pėsčiųjų eismas vyksta dviem kryptim ir dar tarp praeivių vikriai nardo motoroleriai ir dviračiai. Motoroleriais važinėja net moteriškės. Susikelia savo daugiasluoksnius sijonus ir pirmyn. Užmačiau ir tokį stebuklą, kaip dviratininko ar motorolerio vairuotojo šalmas. Nors šalmai čia ir nelabai populiarūs.
Taigi. Pasiekę reikiamą gatvelę, dairomės net išsižioję. Rytinis šurmulys čia aip priklauso. Visa gatvelė ištisas turgus. Pardavinėja visi ir viską, kas tik ką netingi. Įvairiaspalvės prieskonių piramidės, kilimai, drabužiai, šlepetės, grožio reikmenys ir krūvos visokio gero, kokio dar gyvenime nesu regėjus.
O štai ir mėsytė - žemyn galva kaba šviežiai paskerstas avinukas, nuluptu kailiu. Lauke ne mažiau kaip plius 30. Šalia išdėliota kitokia mėsytė. Išeksponuota atseit šaldytuve, o iš tiesų - tik permatomoj apšnerkšto stiklo dėžėj. Gal kad musės nenutupėtų. Gretimais stūgauja dėdė - vėpsom, ką jis parduoda. Ogi į tokią purviną kalamašką ant dviejų ratų prisivertęs lėkštės dydžio plokščių batonų. Karts nuo karto pravažiuoja koks senutėlį pavargusį asiliuką ar mulą į vežimaitį įsikikęs dėdulė. Ir dar tie patys dviratininkai/motoroleristai visom kryptim zuja tokiu greičiu tarsi galvas nutrūkę.
Prekiautojai visi iki vieno krapštinėjasi apie savo turtą ir šlavinėjasi aplink. Kai kurie dar sumano prasiplaut grindis. Pamazgas, žinoma, suverčia į gatvelės viduriu einantį grioviuką. Tik ir žiūrėk, kad neįmoklintum į kokią dvokiančią maklynę. Dulkių debesys apsisukę tuoj pat vėl gula ant prekių ir grindinio. Ir vėl viskas iš naujo. Neaiški smarvė jau ima erzinti nosį, dulkės - graužt akis. Pradedu jaust, kad valgyt gal ir nebenoriu...
Bet pagal planą mums pietūs. Tad maunam tiesiu taikymu į pirmą pasitaikiusį restoraną. Brangoka ten - pietų kompleksas 5 eurai. O mes naiviai tikimės, kad už kainą gausim ir kokybę. Padavėjas - liesas ūsuotas diedas išpuvusiais dantimis - įkyriai siūlo viską iš eilės, ką tik jie turi. Jokios pasirinkimo laisvės. Pavargus ir peralkus perkreiptu iš tramdomo piktumo snukeliu lėtai angliškai paprašau (jei reikalavimą galima vadint prašymu) bulvių fri. "IR DAUGIAU NIEKO!!!" - tvirtai priduriu. Padavėjas tuoj supranta, kad manęs daugiau nebegalima šnekint ir nusisuka į kitus. O aš tuo tarpu apžiūrinėju jį. Viešpatėliau, koks jis purvinas. Šviesūs marškiniai ne pirmo baltumo, prijuostė visa riebaluota, o jau panagių juodumas... Jis tekinas sulaksto į virtuvę, atitempia mums po žalsvo popieriaus lapą - t.y. servetėlę-staltiesėlę - mikliai ant jų išmėto šakutes ir trankiai sustato sovietinio tipo stiklines, beveik visas šešias atnešęs vienoj rankoj, pirštus sukišęs stiklinių vidun. Esu tokia išsekus, kad man jau vis tiek, kokio švarumo tos stiklinės. Valgau atbulais dantimis savo bulves. Jų skonis tikrai ne kaip namie keptų. Bet darausi sotesnė ir nuotaika pradeda skaidrėti. Tuoj aplink pradeda trintis vietiniai nesiprausėliai katinai. Bet bala jų nematė. Aplink dedasi ir įdomesnių dalykų.
Tuoj pat einam ieškot gyvenamo kampo. Vietiniai - puikiai žino, ko mums reikia - kas antras tempia į savo pusę: "hotel?! hotel?! here hotel! very cheap hotel! clean! nice! come here! just look!" Neaiškia anglų kalba karksi pristojėliai. Nuo jų man taip bloga, kad paliauju kalbėt. Slenku savo kompanijai iš paskos. Pasitikiu jų skoniu.
Tie cheap hotel vienas už kitą baisesni. Bet mes juk taupom. Taigi, netekę kantrybės išsirenkam vieną. Pačiam centre. Ir tikrai pigų.
Įsikuriam margesniam už margą kambarėly, klijuotam senutėlėmis margutėlėmis plytelėmis. Jei ne tas besaikis margumas, sakyčiau, apsigyvenom vonioje, turkiškoje pirtyje arba dar geriau - vaikų darželio prausykloje. Viduj turim aptriušusią kriauklę ir vos bėgantį dvokiantį vandenį. Bet džiaugiamės bent tuo geru. Tūlikas koridorėly. Bendras keliems kambariams. Ir toks tupimas. Kaip sovietmečiu autobusų stotyse. Tiesa, idealiai baltas. Apie tualetinį popierių ten nieks nė girdėjęs nėr. Susiorganizuojam savo asmeninį. Vandens nuleidimo sistema irgi unikali: kibiriukas ir kraniukas :) Bet mums jau pradeda patikt vietinės įdomybės. Dušas vidiniam kiemely. Tiesa, kol krapštomės kambaryje, ant dušo durų stebuklingai atsiranda spynutė ir užrašas "kaina 10 dirhamų". Išsiaiškinam, kad dušas į kambario kainą neįeina, reikia mokėt atskirai. Vaidinam nuskriaustus (bet juk ir esam apgauti!), kad prieš derantis dėl kambario kainos mums niekas to nesakė. Tad nusideram iki 5drh.
Pusiaudienis pagal vietinius gana ankstyvas rytas. Bet mes laiką vis dar skaičiuojam europietiškai ir jau jaučiamės žvėriškai išalkę. Hotelio savininkas palydi mus iki gatvelės, kuri veda į centrinę miesto aikštę. Iki tos gatvelės einam tokia siaura apie 1,5 m pločio medinos (senamiesčio) gatvike, kuria pėsčiųjų eismas vyksta dviem kryptim ir dar tarp praeivių vikriai nardo motoroleriai ir dviračiai. Motoroleriais važinėja net moteriškės. Susikelia savo daugiasluoksnius sijonus ir pirmyn. Užmačiau ir tokį stebuklą, kaip dviratininko ar motorolerio vairuotojo šalmas. Nors šalmai čia ir nelabai populiarūs.
Taigi. Pasiekę reikiamą gatvelę, dairomės net išsižioję. Rytinis šurmulys čia aip priklauso. Visa gatvelė ištisas turgus. Pardavinėja visi ir viską, kas tik ką netingi. Įvairiaspalvės prieskonių piramidės, kilimai, drabužiai, šlepetės, grožio reikmenys ir krūvos visokio gero, kokio dar gyvenime nesu regėjus.
O štai ir mėsytė - žemyn galva kaba šviežiai paskerstas avinukas, nuluptu kailiu. Lauke ne mažiau kaip plius 30. Šalia išdėliota kitokia mėsytė. Išeksponuota atseit šaldytuve, o iš tiesų - tik permatomoj apšnerkšto stiklo dėžėj. Gal kad musės nenutupėtų. Gretimais stūgauja dėdė - vėpsom, ką jis parduoda. Ogi į tokią purviną kalamašką ant dviejų ratų prisivertęs lėkštės dydžio plokščių batonų. Karts nuo karto pravažiuoja koks senutėlį pavargusį asiliuką ar mulą į vežimaitį įsikikęs dėdulė. Ir dar tie patys dviratininkai/motoroleristai visom kryptim zuja tokiu greičiu tarsi galvas nutrūkę.
Prekiautojai visi iki vieno krapštinėjasi apie savo turtą ir šlavinėjasi aplink. Kai kurie dar sumano prasiplaut grindis. Pamazgas, žinoma, suverčia į gatvelės viduriu einantį grioviuką. Tik ir žiūrėk, kad neįmoklintum į kokią dvokiančią maklynę. Dulkių debesys apsisukę tuoj pat vėl gula ant prekių ir grindinio. Ir vėl viskas iš naujo. Neaiški smarvė jau ima erzinti nosį, dulkės - graužt akis. Pradedu jaust, kad valgyt gal ir nebenoriu...
Bet pagal planą mums pietūs. Tad maunam tiesiu taikymu į pirmą pasitaikiusį restoraną. Brangoka ten - pietų kompleksas 5 eurai. O mes naiviai tikimės, kad už kainą gausim ir kokybę. Padavėjas - liesas ūsuotas diedas išpuvusiais dantimis - įkyriai siūlo viską iš eilės, ką tik jie turi. Jokios pasirinkimo laisvės. Pavargus ir peralkus perkreiptu iš tramdomo piktumo snukeliu lėtai angliškai paprašau (jei reikalavimą galima vadint prašymu) bulvių fri. "IR DAUGIAU NIEKO!!!" - tvirtai priduriu. Padavėjas tuoj supranta, kad manęs daugiau nebegalima šnekint ir nusisuka į kitus. O aš tuo tarpu apžiūrinėju jį. Viešpatėliau, koks jis purvinas. Šviesūs marškiniai ne pirmo baltumo, prijuostė visa riebaluota, o jau panagių juodumas... Jis tekinas sulaksto į virtuvę, atitempia mums po žalsvo popieriaus lapą - t.y. servetėlę-staltiesėlę - mikliai ant jų išmėto šakutes ir trankiai sustato sovietinio tipo stiklines, beveik visas šešias atnešęs vienoj rankoj, pirštus sukišęs stiklinių vidun. Esu tokia išsekus, kad man jau vis tiek, kokio švarumo tos stiklinės. Valgau atbulais dantimis savo bulves. Jų skonis tikrai ne kaip namie keptų. Bet darausi sotesnė ir nuotaika pradeda skaidrėti. Tuoj aplink pradeda trintis vietiniai nesiprausėliai katinai. Bet bala jų nematė. Aplink dedasi ir įdomesnių dalykų.
Po pietų nusprendžiam užsukt į vietinį tualetą. Aš asmeniškai einu ten labiau iš smalsumo, nei iš reikalo. Tualetukas antram aukšte ir kaip kišenytė, vos apsisukt gali. Tiesa, jame jau stovi unitazas. Tačiau vandens nuleidimo mechanizmas tas pats - kibiriukas ir kraniukas :) Koridorėly šalia tualeto randu mini kriauklytę. O nusiplovusiai rankas pro šalį bėgantis restoranėlio vaikinukas šypsodamasis ištiesia to paties žalsvo popieriaus. Vietinis popierinis rankšluostis. Visiškai neįgeriantis vandens... Bandydama nusisausint tuom popierium rankas pradedu prunkštaut, nes įsivaizduoju situaciją, jei būčiau to popieriaus prieš tualetą gavus :)
Eidama lauk apsimetu vėpla (irgi iš smalsumo) ir laiptais nupėdinu ne į 1 aukštą, kur mums reikia, o į rūsį, kur tie laiptai veda. Geriau jau būčiau ten nėjus... Pridvisęs ir priplėkęs apipelijusiom sienom pusrūsiukas, kalnas visokių daržovių ir salotų lapų ant žemės, greta jų nemažesnis kalnas daržovių skutenų. Šalia pajuodęs stalas toms daržovėms pjaustyt ir purvinais rūbais apsitaisius senyva moteriškė, bandanti tas jau nuskustas ir slystančias iš rankų daržoves sugraibyt ant to stalo... Lekiu lauk nė neatsisukdama.
Eidama lauk apsimetu vėpla (irgi iš smalsumo) ir laiptais nupėdinu ne į 1 aukštą, kur mums reikia, o į rūsį, kur tie laiptai veda. Geriau jau būčiau ten nėjus... Pridvisęs ir priplėkęs apipelijusiom sienom pusrūsiukas, kalnas visokių daržovių ir salotų lapų ant žemės, greta jų nemažesnis kalnas daržovių skutenų. Šalia pajuodęs stalas toms daržovėms pjaustyt ir purvinais rūbais apsitaisius senyva moteriškė, bandanti tas jau nuskustas ir slystančias iš rankų daržoves sugraibyt ant to stalo... Lekiu lauk nė neatsisukdama.
Noriu namo...
(to be continued)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą