Naktis! Po vieną geriau čia neslampinėt 
Apsiniaukia ir žada lyt, tad skubinamės namo. Kiek atsikvėpę ir nesulaukę lietaus, išžygiuojam toliau ganytis. Šįkart atgal į centrinę aikštę, į terasą gert mėtų arbatos. Arbata velniškai brangi ir nežmoniškai saldi. Bet vaizdas iš terasos pasakiškas. Sutemsta. Aikštė šurmuliuoja. Vėsoka, bet nepaprastai gera taip sėdėt ir dairytis į šalis, stebėt žmonių knibždėlyną. Man jau darosi čia miela.
Grįždama į viešbutuką sugebu pasimest nuo kolegų. Ir tuoj prie manęs prisistato vietinis. Apyjaunis vaikinukas.
- Labas, koks tavo vardas? Iš kur tu esi? - maloniu balsu teiraujasi manęs angliškai ir kiša ranką pasisveikinti. Nenoriu su juo nei sveikintis, nei kalbėt, tad apsimetu, kad nepastebiu.
- Labas, aš Mohamedas, ar tu iš Vokietijos? Ne? Iš Švedijos? A? Ne? Iš Lenkijos? Irgi ne? Tai iš kur? Pasakyk, iš kur? - beria klausimus kaip žirnius.
- Iš Lithuanijos, - sakau nelabai draugiška intonacija, nes naktį man giduko tikrai nereikia.
- Aaa, iš Slovakijos, - apsidžiaugia naujasis draugelis, - welcome to Morocco!
- Ne, - sakau, - iš Lithuanijos, ne iš Slovakijos. Iš tarp Skandinavijos ir Lenkijos.
- Aa, malonu susipažint, aš Mohamedas, vėl kiša jis ranką ir šypsosi šypsosi.
Paduodu ranką ir pasisakau vardą, tikėdamasi, kad taip atsikratysiu pašnekovo. Naivuolė.
- Reda?!, - sukrunta jis ir jau šypsosi taip, kad lūpų kampučiai beveik ausis siekia, o dantys šviečia lyg to bebro iš dantų pastos reklamos. - Reda yra marokiečių vyrų vardas, - džiūgauja Mohamedas.
- Žinau, - atsakau, - bet nematau reikalo jam pasakot, kad man šitą tiesą jau pačią pirmą dieną vietiniai išaiškino. - O dabar atsiprašau, man reikia eiti.
- Kur tau reikia eiti? Neik. Einame į barą, išgersime arbatos, - jau pradeda sukt vadžias į savo pusę naujasis pažįstamas ir taikosi čiupt mane už rankos.
- Ne, niekur aš neisiu. Einu namo, manęs laukia draugai. Rytoj išvažiuojam, - traukiuosi atatupsta nuo jo.
- Kur važiuojat? Ką darysit?...
Nusibodo jis man jau mirtinai! Susakau, kur ketinam važiuot ir einu, kur man reikia. O tas bėga iš paskos ir pasakoja, kur verta važiuot, o kur - ne. Nuseka mane iki pat viešbutuko.
- Labanakt, - sakau, - aš čia gyvenu. - Beje, ačiū už info, - dar priduriu.
Dar pameluoju, kad buvo malonu susipažint, ir net nusišypsau. Pamažu pradedu perprast vietinių bendravimo taisykles.
Vaikinukas ištiesia atsisveikindamas ranką.
Parsivelku namo, susikraunu daiktelius, mat ryt anksti autobusas, ir lendu savo miegmaišin miegot. Prieš užmigdama galvoju, kad gal visai ir nieko turėt vyrišką vardą :) Vis linksmiau :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą