2009 m. rugsėjo 11 d., penktadienis

Nemirtingoji Afrika (1 dalis)

Introduction

Iš miegų pašokdina klaikus bliovimas.
"Pasiutimas", - suinkščiu tyliai ir galvoju, kad kuris nors iš mano kambario kaimynų visai išprotėjo arba ko nors užuostė iš vakaro. O kai po poros sekundžių pirmajam staugimui ima antrinti kitas poaukštis vyriškas gerklinis balsas, pradedu galvot, kad išprotėjau pati. Lyg pasigirsta dar ir trečias balsas. O gal tik vaidenasi. Bet po pusės minutės tų stereo stūgavimų analizės man pradeda sugrįžt sveikas protas. Tie balsai ne kambario kaimynų, o sklinda pro pravirą langą. Ir apskritai esu šiaurės Afrikoj, mieste, iš kurio noriu kuo greičiau išsinešdinti.

Tačiau ne visada viskas vyksta taip, kaip norėtum. Po poros savaičių ėmiau priprast ir prie vietinės nešvaros bei kultūros, ir prie maisto. Taip pat pamažu pradėjau suprast afroprancūziškai. O tie stūgavimai, visur ir visada tave pasiekiantys iš minaretų, pasidarė visai mieli ir net ėmiau jais matuoti laiką.
Bet apie viską iš pradžių.

Apie tai, kuris velnias mane nešė į tą Afriką

Afrikoj atsidūriau ne todėl, kad labai troškau ją pamatyt. Tiesiog pasitaikė proga. Ir ne viena ten buvau. Mūsų būta visos komandos: dviejų panelyčių ir keturių vyrukų.

Taigi. Skrydis Kaunas - Frankfurtas (Hahnas) pavyksta sklandžiai. Džiaugiuos, kad gera pradžia pusė darbo. Deja, tuoj pat išsilaksto visi džiaugsmai, mat paaiškėja, kad teks pasitrint oro uoste (OO) net pusantros paros ir pasivoliot ant žemės kaip šuniui laukiant kito lėktuvo. Nes toks mūsų taupymo planas. Taigi. Sukandu dantis ir išsivynioju miegmaišį. Galvoju, kad geriau jau būčiau jaukiai namie sėdėjus.
Laikas oro uoste slenka laaaabai lėtai. Bet vos tik spėju apsiprast su padėtim ir apsiramint užmačius visą krūvą likimo brolių ir sesių iš rytų Europos, jau reikia skuosti į lėktuvą. Kankina prasta nuojauta, todėl skuodžiu tikrai greitai. Dar stengiuosi būti mandagi ir priekin praleist vyresnius keleivius. Ir, žinoma, lieku viena iš paskutiniųjų. Nuskubu paskui visus žmones, įsikraustau į lėktuvą.
- Jūs skrendate į Marakešą, - standartine British English konstatuoja dailutė juodaodė, užmetusi akį į mano įlaipinimo pasiuką.
- Taip, - sakau, - skrendu.
- Bet čia Londono lėktuvas, - šypsosi stiuardesė.
- Ooo, o tai kur mano lėktuvas? - klausiu sutrikusi.
- Nežinau, gal ten toliau..., - numoja ji ranka kažkur pro duris....
Kūliavirsčia rituos lauk iš lėktuvo. Prieš eismą.
Jau nepamenu, kaip atsidūriau SAVO lėktuve.
(to be continued)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą