Nemirtingoji Afrika (2B dalis)

Bet tikrai - ką aš čia veikiu? Ir kur mūsų margasis kambariukas???

Išnėrus iš tos priplėkusios landynės slenku paskui savo kompaniją, kuri jau aiškiai užmačius apelsinais dekoruotus vežimaičius - ten pardavinėja pigias šviežiai spaustas apelsinų sultis. Na taip, visada matau kažkaip kitaip ir kitką nei kiti. Matau, kaip apelsinų sulčių pardavėjo padėjėjas ima panaudotas stiklines, panardina jas į vieną dubenį su vandeniu, paskui į kitą ir viskas. Stiklinaitės ne ypatingo švarumo, bet švarios :) Tačiau sulčių vis tiek noriu. Skanu juk. Ir iš tiesų laaaaaabai skanu.
Dviejų stiklinių jau per daug ir aš mieliau eičiau kuo toliau nuo tų vežimaičių.
Bet... Nors mes tik šešiese, susitart velniškai sunku. Kiek galvų, tiek nuomonių. Todėl stengiuosi tylėt. Ir štai pagaliau turim planą. Einam. Truputį paslankiojam po turistams pritaikytą mediną, paskui nusprendžiam nukakt į miesto muziejų, o pakeliui užsukt į autobusų stotį ir nusipirkt bilietus šeštadieniui į Agadirą.

Bet, o stebukle! Lonely Planet'o žemėlapiukas, kurį turim, visiškai neatitinka realybės. Arba mūsų vyrija jau nebemoka orientuotis pagal žemėlapius. Vis tik labiau panašu į pirmąjį variantą. Nuklaidžiojam į neturistinį miesto rajoną. Patys nebesusigaudom, kur eiti. O vietiniai draugiškai tempia už rankovių ir šaižiais balsais patarinėja: "central square is there, go there, this direction" ir "don't go there, it is closed, it is not safe". Mums visai tas pats, kokia ta direction. Mums reikia tik stoties. Vietiniai įžūliai ir piktai smaigsto akimis taip, kad norisi skradžiai žemę prasmegt. Mano kolegoms kažkaip pavyksta apsimest, kad jie nepastebi tų žvilgsnių. O aš išsivynioju skarą ir prisidengiu ja nuogus pečius. Vis saugiau. Galiausiai nejauku pradeda darytis visiems ir jau visi keturi komandos nariai ima klausinėt dviejų žemėlapį turinčių vedlių, ar mes tikrai žinom, kur einam? Paaiškėja, kad net nežinom, kur esam.

Va taip va. Be vietinių pagalbos neapsieinam. Vienas vedliukas rodo į vieną pusę, kitas - į kitą. Klaidžiojam kaip pasiutę, kol galiausiai netyčia atsiduriam prie muziejaus, to, kurio taip ieškojom. Deja, darbo pabaiga ir muziejun nespėjam. Už tai žinom, kur dabar esam. Sutartinai nusprendžiam lėkt stotin bilietų. Vyrai tvirtina žiną, kaip ten nueit. Ir visai netoli. Taigi - einam. Ir... vėl pasiklystam. Vėl žvilgsniai ir net replikos purvinų turistų atžvilgiu. Galvoje jau pačiu didžiausiu šriftu sukasi klausimas: kuris velnias čia mane nešė? Jau beprotiškai noriu grįžti. Ne, ne. Ne namo. Šiuo metu mano mintys siekia tik margąjį kambariuką...

Pasipainioja pakeliui dešimtmetis vaikiūkštis, kuris pasisiūlo parodyt, kur ta stotis. Žinoma, tikėdamasis už tai pinigų. Veda jis mus klaidžiais gatvelių labirintais, kol priveda iki tokio skersgatvio, ir sako: "o dabar visada tiesiai ir tiesiai". "Iš jūsų 10 dirhamų". Tai jau ne, beveik įsižeidžiu. Atkišu jam saldainį. Mažius juokiasi net susiriesdamas, saldainį paima, bet pinigų vis tiek reikalauja. Neiškentęs kolega duoda jam du dirhamus ir vaikis lekia šalin patenkintas. Taigi, einam tuo nurodytu keliu. Einam ir einam. Jau pabosta ir eit. O stoties kaip nėr, taip nėr. Vietiniai šnairuoja, bet nebesikabinėja. Netekę kantrybės, klausiam patys kelio. O stotis, pasirodo, visai šalia.

Bilietų pirkimas stotyje vertas atskiro pasakojimo, bet gal ne šįkart. Paminėsiu tik, kad perkant reikia lb atidžiai žiūrėt, kokia kompanija siūlo vežimo paslaugas. Nes ryte pataikęs į vietinį autobusą gali iki pat vakaro nenuvažiuot ten, kur tau reikia. Ir būtina bent jau minimaliai mokėt prancūziškai.
Gaunam bilietus. Ne pačius pigiausius. Ir vis tiek kirba mintis, kad galim būt apgauti ir atėję šeštadienį galim nerast autobuso. Iš stoties išeinam jau sutemus. Skuodžiam namo tiesiausiu keliu. Neaišku, kaip stebuklingai žemėlapis pradeda rodyt teisingai. Gal dėl to, kad sutemus tame rajone, kur atsidūrėm, jau labiau nei labai nejauku.

Daugiau pamenu tik tiek, kad prieš pasiekdami savo margiuką spėjom pasidžiaugt ir pasifotkint aikštėj prie stilingai ir ryškiai apšviestos mečetės, prasieit pro žmonių knibždančią centrinę aikštę, ieškodami gyvačių kerėtojų. Deja, neradom. Tik begales įvairias paslaugas siūlančių prekeivių, muzikantų ir pasakorių, rankų dažytojų chna, girdytojų ir maitintojų.
Vos pasiekiau lovą, nusmigau. Ir tada mane pažadino tas staugimas.

(to be continued)