Nemirtingoji Afrika (11 dalis)

Antiatlaso peizažai. Apie tai, kas sąmonę ir širdį nuridena kulnuosna


Gerokai įsidienojus tupim dulkėtoj aikštėj stovinčiame senutėliame grand takse. Turim važiuot į Tafroutą, bet nevažiuojam. Tupim todėl, kad mūsų liko keturi. Kiti du nusprendė dar dienelę likti čia. Tupim, nes taksas tik su 4 žmogeliukais niekur nevažiuoja, - laukiam kitų atsitiktinių keleivių. Bent jau dviejų.

Karšta nežmoniškai. Keleivių nesimato. Laiko turim į valias visokiems pamąstymams ir apmąstymams, nes neaišku, kada išjudėsim. Pamažu imu įsivaizduoti, kad pradedu suprasti, kaip ir kodėl vietiniai visai neeuropietiškai skaičiuoja laiką. Tačiau europietiškai išauklėta sąmonė niekaip neįstengia suvokti tokio laiko švaistymo. Jau darosi ne tik nuobodu, bet ir pikta. Ir taip ne tik man vienai. Mūsų vyrukai neiškentę jau ima šokinėt iš takso ir kiekvieną praeinantį pro šalį viltingai kalbinti: "Gal į Tafroutą?"

Pagaliau atslenka senas dėdulė su didele terba (rainu naminės drobės krepšiu), iš kurios kyšo tie tradiciniai lėkštiniai batonai. Matyt - jų ten daug. Rankoje jis dar nešasi į laikraštį susuktą pipirmėčių puokštę - čia arbatai. Kitas dėdulės krepšys telpa į universalaus kėbulo mūsų takso bagažinę, iš kurios pusės padarytos sėdimos vietos, o likusi pusė - vieta daiktams susikrauti, ir kuri, beje, jau pilna mūsų kuprinių. Dėdulė įsirita mašinon. Bagažinėn. Su visom savo batoninėm bandelėm ir arbatšluote. Kvepia. Kantriai laukiam toliau.

Netrukus keistu vežimuku privažiuoja vaikinukas, vežinas kalnu bananų ir apelsinų dėžėse. Jau apsidžiaugiam, kad jis paskutinis keleivis, kad jau važiuosim. Deja... Vaikinukas, vairuotojo padedamas, smagiai sumeta dėžes ant mašinos stogo, vairuotojas jas atsainokai priraišioja virvėmis. Ir viskas. Laukiam toliau.

Negaliu pasakyti, kiek laiko pratupim laukdami, bet pagaliau pasirodo paskutinis keleivis - jaunas vyriškis su lagaminėliu ant ratukų ir nešiojamu kompu. Jo lagaminėlis taip pat užmetamas ant stogo, jis pats įgrūdamas sėdėt į bagažinę, ir pagaliau pajudam.

Atrodom įspūdingai. Riedam septyniese - vairuotojas, vienas keleivis prieky, trys gale ir dar du tolesniam gale - su krūva kuprinių bagažinėj, kalnu vaisių ir lagaminu ant stogo.

Važiuojam į Antiatlaso kalnus. Ir taip smagiai, kad europietiškų standartų iškreipta sąmonė kartu su visa širdim nusirita į kulnus ir tūno ten iki pat kelionės pabaigos. Kaip ir kodėl? Ogi visai paprastai.

Pirmiausia - mašinoj veikia nepakartojamas kondicionierius. Natūralus. Langai praverti iš visų pusių. Skersvėjai traukia visomis kryptimis. Bet tiek jau to, karšta. Tačiau kai pakilus į kalnus pasidaro vėsoka ir mes panorim tuos langus prisivert, paaiškėja dar įdomesnis langų uždarymo mechanizmas - vienintelė rankenėlė visiems langams :) Prisisuki savo langą, tada paduodi rankenėlę kaimynui, tas prisisukęs savąjį - kitam kaimynui ir t.t. Lango neprisiveria tik vairuotojas. Jis negali. Nes į kelią žiūri pro savo šoninį langą :) Tuo pačiu vis užmesdamas akį į viršų ir pasidairydamas pro langą atgal, ar nelaksto vaisiai ir lagaminai nuo stogo. O kodėl jie nelaksto, stebiuosi net aš. Nes mašina lekia kaip išprotėjus ir ties staigiais posūkiais pristabdoma taip, kad dugnu beveik žemę siekia. Tais vingiuotais siaurais keliukais vairuotojas dar sugeba lenkt kitas mašinas. Jei ne už langų atsiveriantys beprotiškai nuostabūs kalnų peizažai, į kuriuos vėpsom be paliovos, tikriausiai po kokių dviejų minučių supykintų. Ne tik dėl to, kad dideliu greičiu lekianti mašina užsupa aukštyn ir žemyn, kairėn ir dešinėn. Dar ir dėl to, kad vietom tas kalnų asfaltukas gerokai paplautas liūčių ir nugarmėjęs pakalnėn. Tik apie baimes nėr kada galvoti. Už lango vaizdai.

Kažkuriam kalnų kaimely į sausakimšą mūsų mašinuką įsirita dar du keleiviai. Senyva pora - vyras ir moteris. Vairuotojas tuoj liepia mūsų vyrukui persikraustyt priekin pas draugą. Dabar jiedu priekyje draugiškai sėdi dviese :) Ant keleivio sėdynės. Irgi praplatintos. Senasis vyriškis įmontuojamas ant sėdynės bagažinėj, o šalia manęs įsitaiso moteriškė. Visa juoda - įsisupus į juodus sintetinius audinius, kelnėta, veidą prisidengus čadra. Jos rankos ir kojos margintos chna, tamsios odos veidas nepaprastai raukšlėtas, akys tamsios ir piktos. Avi ji tradicinėm nunešiotom riestanosėm šlepetėm. Ir visą kelią tupi tykiai. Neišleidžia nė garso. Net nekruta. Bet nė neabejoju, kad ji stebi mus, nesveikai išbalusias vakarietes, neslepiančias nuogų pečių ir baltuojančias beveik krūtinę atidengiančiomis iškirptėmis. Susinepatoginu ir apsivynioju šalikėliu. Maža kas. Ta moteriškė man panaši į piktą raganą. Galbūt net kerėti moka.

Taigi, važiuojam devyniese! Greitis nė kiek nesumažėja. O apelsinai ir bananai kažkokiu stebuklingu būdu visai neketina byrėti nuo stogo. Pakeliui išlipa bandelių dėdulė, paskui jaunasis vyriškis. Bet tuoj įlipa moteriškė su jauna mergaite. Irgi abi apsitaisusios iki ausų juodai. Išprotėjimas tokiam karšty rengtis taip juodai ir dar sintetika...

Pro langus lekia gelsvi, rudi kalnai, raudonos uolos, žali bei įvairiom spalvom žydintys slėniai, išmarginti baltučių kaimeliukų, drėbtinių raudono molio trobelyčių... Nė nepastebiu, kaip atsiduriam vietoje. Tafroute.