Apie auksinę kantrybę ir ašaras. Izmailas 
Taigi, Izmailas. Jis pravaikšto su mumis visą likusią dieną ir vakarą. Dirba jis juvelyro dirbtuvėlėj, padeda jam. O laisvalaikiu - gaudo turistus :) Izmailo kantrybė auksinė. Jis kantriai klauso, ko mes norim. O norim daug - kiek galvų, tiek atskirų norų. Pirmiausia norim valgyt. Skylė, kurioje Izmailas norėjo pigiai mus pamaitinti - uždaryta. Mat penktadienis. Tad slenkam į pirmą pasitaikiusią užkandinę. Mūsų pietūs užtrunka ilgokai. Nes vienas nori šio, kitas - ano, trečias nevalgo to, o ketvirtas visai nieko nebenori. Vaikinukas kantriai laukia mūsų.
Pasisotinę reiškiam kitus savo norus. Prisiklausę visokių pasakų, norim į pigias manufaktūrėles. Veda mus ten. Patenkam tikriausiai į kalvio namus. Šeimininkas rodo, kaip gaminami geležiniai daiktai. Tačiau mane labiau kankina kitas klausimas - kodėl visi net mažyčiai namų langai grotuoti? Apsauga nuo vagių? Galbūt. Bet kaip tiems vagims tada lygia siena patekti į trečią ir net ketvirtą namo aukštą? Izmailas šypsosi - tos grotos nuo vaikų. Kad neiškristų koks mažius užsižiopsojęs. Viskas aišku. Galim eit toliau.
Toliau patenkam į juvelyrų dirbtuvėlę. Ne tą, kurioje dirba Izmailas. Kitą. Ten mus pasitinka nerealus diedas, jau puikiai atkalęs sistemą, kaip bendraut su turistais. Išsiviepęs iki ausų aiškina, kad žino Lietuvą ir lietuvius. Leidžia viską fotografuoti - nes tai reklama, juk grįžę į savo šalį parodysim nuotraukas pažįstamiems, priviliosim juos Marokan :) Paskui diedas išsijuosęs giriasi, jog jis bendradarbiavo rašant Lonely Planet'o knygutę apie Maroką. Nes jis vienintelis mokėjęs angliškai. O pabaigai prigrasęs atsiųsti jam nuotraukas, išlydi mus. Visą tą ekskursijos laiką Izmailas tykiai ir kantriai laukia mūsų.
Prasukam pro vietinę gatvytę, iš abiejų pusių apjuostą aukštomis sienomis. Pasieniais sėdi moteriškės, plepasi. Gatvėj laksto vaikiūkščiai. Ir net keista, kad saldainių neprašo. Noriu juos nufotografuot, parodau fotoaparatą, nes jų kalba nekalbu. Vaikai viską supranta be žodžių - mikliai sustoja į krūvą ir labai gražiai pozuoja. Bet vos tik aš nusitaikau spaust mygtuką, jie tuoj visi išsilaksto į visas puses ir kad laimingi, kad juokiasi :D Juokiamės ir mes kartu su jais. Ir taip kelis kartus. Galiausiai išsitraukiu saldainių. Supuola berniūkščiai aplink mane kaip šunyčiai, čiumpa saldainius iš rankų. O kolegė pasinaudoja proga ir mus nufotografuoja :) Saldainių gerokai mažiau, nei vaikų. Bet vaikai nesipeša ir neliūdi negavę saldumynų, jie draugiškai visi pasidalija laimikiais :)
Paskui pagal daugumos grupės pageidavimą einam apsipirkt į turgelio gatvelę, krautuvyčių rajoną. Izmailas ir čia kantriai mūsų laukia. Ir kol vietinis prekeivis apvynioja mus sariais bei čiadrom, aprengia tuaregiškais chalatais bei leidžia surengt foto sesiją, ir kol renkamės kitus suvenyrus. Krautuvytėse pamatau tokių neįtikėtinų prekių, kaip džiovinti chameleonai. Izmailas paaiškina, kad jie naudojami vaistams. Gali būti. Bet man tie džiūvėsiai labiau panašūs į vudu reikmenis :)
Dar paslankioję užtinkam karoliukų parduotuvytę :) Ten vieni renkasi neišsirenka karoliukų, kiti dairosi aplink ar stypso už durų. Bet ir čia Izmailo kantrybė nesibaigia :) Jis net padeda rinktis karoliukus :)
Galiausiai nukeliaujam į miesto parką. Taip, vakarais vietiniai iškeliauja į gatves. Pasižmonėti, paplepėti su draugais. Žmonių pilna ir visur. Deja, parkas tuoj uždaromas, turim keliauti namo...
Prie namų susitariam, kad vakare eisim dar į vietinį barą pasidairyti. Izmailas dar kokius tris kartus perklausia, ar tikrai ateisim, nes labai nori mums tą vietinį barą parodyt. "Tikrai, tikrai" - užtikrinam. Tik kai jau reikia eit, toks tingulys suima, kad nieko nebesinori. Bet pažadėjom. Reikia eit.
Sutartą valandą Izmailas mūsų jau laukia prie viešbučio durų. Vėlu ir tamsu. Bet bare, į kurį nueinam - dar tuščia. Baras nerealus - didelės ilgos lentynos su veidrodžiais ir tik vos keli buteliukai alus sustatyti jose :) Ką gi, mūsiškiai nusiperka alaus, aš - kokakolos. Susėdam ir laukiam, kas bus. Muzikantai ruošiasi. Pamažu ima rinktis vietiniai tamsaus gymio vyriškiai. Nusiperka alus, sėdi prie staliukų, rūko, bendrauja. Prasideda ir gyvo garso koncertas. Dainininkas pasiima mikrofoną ir dainuodamas vaikšto po salę, su kiekvienu pasisveikina, paspaudžia ranką, patapšnoja petį :) Nusišypso net mums, mergiotėms. Akivaizdu, kad užsieniečių čia ne dažnai pasitaiko. Mes čia tik dvi panelės. Tiesa, su trim vaikinukais ir net vietiniu Izmailu, bet vis tiek nejauku. Visi aplink tik ir spokso. Po kurio laiko pasirodo dvi juodaakės europietiškais mini (!) sijonais apsitaisiusios panelės, paskui dar viena. Ir dar viena. Viskas. Daugiau vieni vyrai. Daug vyrų. Prasideda kaip ir diskoteka. Tik kas su kuo šoka, jei merginų tiek mažai, niekaip nesuprantu. Tirštai prirūkytoj salėj dūmai ima graužt akis. Nebegaliu kvėpuoti. Noriu išeiti.
Pagaliau pakylam. Izmailas veda mus į kitą vietą, į naktinį klubą. Tikisi, kad mums kaip europiečiams čia patiks :) Deja, klubas nedirba. Jau nepamenu, dėl kokių priežasčių. Draugelis nenusimena, suorganizuoja beveik iš po skverno vyno butelį :) Nelabai legalų. Musulmoniškam krašte su alkoholiu prastokai :)
Grįžtam į viešbutį. Už visą tą dienos ekskursiją vaikinas nepaprašo nė cento. O mes jau ir nesiūlom. Padėkojam jam už pagalbą ir padovanojam mažą lietuvišką suvenyriuką. Izmailas susijaudina taip, kad net ašaros susikaupia jo akyse :) Niekaip negalim išsiskirti, jis lydi mus iki pat kambarių durų. Dar išsiklausinėja, kur ryt keliausim. Na, mūsų keliai veda į Tafrutą (Tafroute), paskui į Savoirą (Essaouira). Izmailas pasiguodžia, kad labai norėtų keliauti kartu su mumis, bet turi dirbti. Bet galbūt pasimatysime Savoiroj. Apsikeičiam telefonų numeriais ir jau tikrai atsisveikinam.
Prieš užmigdama dar galvoju apie naująjį draugą. Tikras jis, ar tik pataikūniškas. Gal labiau tikras.
Taigi, Izmailas. Jis pravaikšto su mumis visą likusią dieną ir vakarą. Dirba jis juvelyro dirbtuvėlėj, padeda jam. O laisvalaikiu - gaudo turistus :) Izmailo kantrybė auksinė. Jis kantriai klauso, ko mes norim. O norim daug - kiek galvų, tiek atskirų norų. Pirmiausia norim valgyt. Skylė, kurioje Izmailas norėjo pigiai mus pamaitinti - uždaryta. Mat penktadienis. Tad slenkam į pirmą pasitaikiusią užkandinę. Mūsų pietūs užtrunka ilgokai. Nes vienas nori šio, kitas - ano, trečias nevalgo to, o ketvirtas visai nieko nebenori. Vaikinukas kantriai laukia mūsų.
Pasisotinę reiškiam kitus savo norus. Prisiklausę visokių pasakų, norim į pigias manufaktūrėles. Veda mus ten. Patenkam tikriausiai į kalvio namus. Šeimininkas rodo, kaip gaminami geležiniai daiktai. Tačiau mane labiau kankina kitas klausimas - kodėl visi net mažyčiai namų langai grotuoti? Apsauga nuo vagių? Galbūt. Bet kaip tiems vagims tada lygia siena patekti į trečią ir net ketvirtą namo aukštą? Izmailas šypsosi - tos grotos nuo vaikų. Kad neiškristų koks mažius užsižiopsojęs. Viskas aišku. Galim eit toliau.
Toliau patenkam į juvelyrų dirbtuvėlę. Ne tą, kurioje dirba Izmailas. Kitą. Ten mus pasitinka nerealus diedas, jau puikiai atkalęs sistemą, kaip bendraut su turistais. Išsiviepęs iki ausų aiškina, kad žino Lietuvą ir lietuvius. Leidžia viską fotografuoti - nes tai reklama, juk grįžę į savo šalį parodysim nuotraukas pažįstamiems, priviliosim juos Marokan :) Paskui diedas išsijuosęs giriasi, jog jis bendradarbiavo rašant Lonely Planet'o knygutę apie Maroką. Nes jis vienintelis mokėjęs angliškai. O pabaigai prigrasęs atsiųsti jam nuotraukas, išlydi mus. Visą tą ekskursijos laiką Izmailas tykiai ir kantriai laukia mūsų.
Prasukam pro vietinę gatvytę, iš abiejų pusių apjuostą aukštomis sienomis. Pasieniais sėdi moteriškės, plepasi. Gatvėj laksto vaikiūkščiai. Ir net keista, kad saldainių neprašo. Noriu juos nufotografuot, parodau fotoaparatą, nes jų kalba nekalbu. Vaikai viską supranta be žodžių - mikliai sustoja į krūvą ir labai gražiai pozuoja. Bet vos tik aš nusitaikau spaust mygtuką, jie tuoj visi išsilaksto į visas puses ir kad laimingi, kad juokiasi :D Juokiamės ir mes kartu su jais. Ir taip kelis kartus. Galiausiai išsitraukiu saldainių. Supuola berniūkščiai aplink mane kaip šunyčiai, čiumpa saldainius iš rankų. O kolegė pasinaudoja proga ir mus nufotografuoja :) Saldainių gerokai mažiau, nei vaikų. Bet vaikai nesipeša ir neliūdi negavę saldumynų, jie draugiškai visi pasidalija laimikiais :)
Paskui pagal daugumos grupės pageidavimą einam apsipirkt į turgelio gatvelę, krautuvyčių rajoną. Izmailas ir čia kantriai mūsų laukia. Ir kol vietinis prekeivis apvynioja mus sariais bei čiadrom, aprengia tuaregiškais chalatais bei leidžia surengt foto sesiją, ir kol renkamės kitus suvenyrus. Krautuvytėse pamatau tokių neįtikėtinų prekių, kaip džiovinti chameleonai. Izmailas paaiškina, kad jie naudojami vaistams. Gali būti. Bet man tie džiūvėsiai labiau panašūs į vudu reikmenis :)
Dar paslankioję užtinkam karoliukų parduotuvytę :) Ten vieni renkasi neišsirenka karoliukų, kiti dairosi aplink ar stypso už durų. Bet ir čia Izmailo kantrybė nesibaigia :) Jis net padeda rinktis karoliukus :)
Galiausiai nukeliaujam į miesto parką. Taip, vakarais vietiniai iškeliauja į gatves. Pasižmonėti, paplepėti su draugais. Žmonių pilna ir visur. Deja, parkas tuoj uždaromas, turim keliauti namo...
Prie namų susitariam, kad vakare eisim dar į vietinį barą pasidairyti. Izmailas dar kokius tris kartus perklausia, ar tikrai ateisim, nes labai nori mums tą vietinį barą parodyt. "Tikrai, tikrai" - užtikrinam. Tik kai jau reikia eit, toks tingulys suima, kad nieko nebesinori. Bet pažadėjom. Reikia eit.
Sutartą valandą Izmailas mūsų jau laukia prie viešbučio durų. Vėlu ir tamsu. Bet bare, į kurį nueinam - dar tuščia. Baras nerealus - didelės ilgos lentynos su veidrodžiais ir tik vos keli buteliukai alus sustatyti jose :) Ką gi, mūsiškiai nusiperka alaus, aš - kokakolos. Susėdam ir laukiam, kas bus. Muzikantai ruošiasi. Pamažu ima rinktis vietiniai tamsaus gymio vyriškiai. Nusiperka alus, sėdi prie staliukų, rūko, bendrauja. Prasideda ir gyvo garso koncertas. Dainininkas pasiima mikrofoną ir dainuodamas vaikšto po salę, su kiekvienu pasisveikina, paspaudžia ranką, patapšnoja petį :) Nusišypso net mums, mergiotėms. Akivaizdu, kad užsieniečių čia ne dažnai pasitaiko. Mes čia tik dvi panelės. Tiesa, su trim vaikinukais ir net vietiniu Izmailu, bet vis tiek nejauku. Visi aplink tik ir spokso. Po kurio laiko pasirodo dvi juodaakės europietiškais mini (!) sijonais apsitaisiusios panelės, paskui dar viena. Ir dar viena. Viskas. Daugiau vieni vyrai. Daug vyrų. Prasideda kaip ir diskoteka. Tik kas su kuo šoka, jei merginų tiek mažai, niekaip nesuprantu. Tirštai prirūkytoj salėj dūmai ima graužt akis. Nebegaliu kvėpuoti. Noriu išeiti.
Pagaliau pakylam. Izmailas veda mus į kitą vietą, į naktinį klubą. Tikisi, kad mums kaip europiečiams čia patiks :) Deja, klubas nedirba. Jau nepamenu, dėl kokių priežasčių. Draugelis nenusimena, suorganizuoja beveik iš po skverno vyno butelį :) Nelabai legalų. Musulmoniškam krašte su alkoholiu prastokai :)
Grįžtam į viešbutį. Už visą tą dienos ekskursiją vaikinas nepaprašo nė cento. O mes jau ir nesiūlom. Padėkojam jam už pagalbą ir padovanojam mažą lietuvišką suvenyriuką. Izmailas susijaudina taip, kad net ašaros susikaupia jo akyse :) Niekaip negalim išsiskirti, jis lydi mus iki pat kambarių durų. Dar išsiklausinėja, kur ryt keliausim. Na, mūsų keliai veda į Tafrutą (Tafroute), paskui į Savoirą (Essaouira). Izmailas pasiguodžia, kad labai norėtų keliauti kartu su mumis, bet turi dirbti. Bet galbūt pasimatysime Savoiroj. Apsikeičiam telefonų numeriais ir jau tikrai atsisveikinam.
Prieš užmigdama dar galvoju apie naująjį draugą. Tikras jis, ar tik pataikūniškas. Gal labiau tikras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą