Uolų mėlynumai! 
Tai va. Dar nespėjom išlipt iš mašinos, prisistatęs suknele pasirėdęs dėdulė mygom mums suorganizavo viešbutuką. Nebrangų. Nepamenu, ar mes jam už tai ką nors sumokėjom, ar ši paslauga įėjo į viešbučio sąskaitą. Taupydami laiką tam pačiam viešbutuke dar ir papietavom. Ir išskuodėm ieškot dviračių. Nes čia, kažkur netoliese turi būt piešinių ant uolų. Reikia juos pamatyt!
Dviračius nuomojantis veikėjas apsukrus kaip reta. Leidžia mums išsirinkt, o paskui susako kainas. Žinoma, kosmines. Deramės, kad mums dviračių mažiau nei pusdieniui reikia... Kažkiek išsideram, kažkiek ne. Gaunam po dviratuką. Man atitenka jau gerokai padėvėtas, iškleręs, be amortikų ir raudonas aliumininis žirgelis. Ir brangus!
Bet ginčytis ir piktintis nėr laiko, čia greitai temsta. Lekiam!
Kalnų grožybė ir didybė neišpasakyta. O jau spalvos spalvelės! Taip ir norisi stabtelėt kas keliasdešimt metrų. Nėr net kada į kelią dairytis. Minti, tiesa, sunku. Karšta. Bet guodžiuosi tuo, kad jau labai seniai dviračiu važiavau, neturiu sportinės formos, tai dėl to. Tik paskui paaiškėjo - visą tą laiką mūsų kelelis vedė į kalniuką :) Tik ne į kelelį žiūrėjom :)
Važiuojam, važiuojam. Kalnai, uolos, kaimeliukas. Ir staiga atsiduriam dykynėj. Žalioj. Kažkada čia būta dykumos. Bet palijo gerai. Viskas sužaliavo. Iš pradžių važinėjom keliukais, paskui pabodo, ėmėm važinėt ir be takų :) Pataikydavom ir į tokias nemažas lietaus upės vagas, kuriomis būdavo sunku važiuot, nes dugnas - birus smėlis. Ratai klimpsta. Nepraleidžiam progos užsiropšt ir ant tų gražiųjų uolų. O jos, pasirodo, besą tokios smiltuolės (kirtis ant pirmo skiemens!), tokios, tarsi mažulyčiai akmenukai būtų sucementuoti moliu. Tokios, tarsi įvairaus dydžio tų molsmiltinių uolų gabalai būtų sumėtyti vienas ant kito. Kaip konstruktorius. Labai patogu į jas lipt. O kai taip patogu, kaipgi nepalaipiosi?
Šypsausi iki ausų iš malonumo pasikarstyt po statokas uolas. Tik tas malonumas labai trumpas. Nutariu pralįst pro nedidukus du argano krūmelius. Jie spygliuoti, tad lendu atsargiai. Ir, saugodamasi vieno krūmo, nugara užkliūvu kitą. Susminga spygliai. Bandau nuo jų atsargiai atsikabint - į pilvą susminga kito krūmo spygliai. Viskas! Įstrigau - nei pirmyn, nei atgal. Spygliai tvirtai laikosi įsikibę mano maikutės, nors verk. Nebeatsimenu, kaip išsivadavau. Apsibraižiusi.
Toliau traukiam mėlynų uolų žiūrėt. Pakeliui sutinkam vietinių šeimyną, kuri šienauja - pjauna skurdžią, bet aukštą žolę, kemša ją šviežią į senutėlaitės pavargusios mašinytės saloną - veš namo. Šeimyna - tėvas, motina ir du paaugliukai - sveikinasi su mumis ir šypsosi laimingi, lyg būtume kokie iš dangaus nužengę. Šeimos galva mums pamoja ir varganai angliškai paaiškina: "Važiuokit ten, ten gražu, mėlynos uolos". Pamojuojam jiems ir į kelią.
Uolos jau iš tolo mėlynuoja. Maniau, rasim ten kokią ypatingą uolieną. Ne, kur tau! Pasirodo, kažkoks olandų menininkas sumąstė meną padaryt ir išdažė tas uolas mėlynai. Neįsivaizduoju, kiek tonų dažų, kurie per tris metus jau beveik ir nusitrynė nuo tų uolų, sunaudojo. Bet įspūdis tai ne koks... Na, iškrenta visai iš konteksto tas mėlynumas... Kol kompanija dairosi, atsigulu ant tos mėlynos uolos ir žiūriu į dar mėlynesnį dangų. Ten mažytis baltas debesiukas. Lygiai toks, kokių ir mes Šiaurėj turim. Nepaprastai gražu. Jauku! Šilta nuo saulėj įkaitintos mėlynos uolos. Mėlyna nuo gilaus dangaus. Paskęstu mėlynume. Bet reikia judėt. Vakaras leidžiasi.
Ką gi. Kryptį daugmaž žinom, su dviratukais apsipratom, galima pavažiuot ir ten, kur pačiam norisi, o ne kur visa gauja važiuoja. Tik be nuotykių ir čia niekaip. Švilpt ir guliu. Ne, ne pavargau ir ne šiaip sau priguliau. Tiesiog taip išėjo.
Dviračius nuomojantis veikėjas apsukrus kaip reta. Leidžia mums išsirinkt, o paskui susako kainas. Žinoma, kosmines. Deramės, kad mums dviračių mažiau nei pusdieniui reikia... Kažkiek išsideram, kažkiek ne. Gaunam po dviratuką. Man atitenka jau gerokai padėvėtas, iškleręs, be amortikų ir raudonas aliumininis žirgelis. Ir brangus!
Bet ginčytis ir piktintis nėr laiko, čia greitai temsta. Lekiam!
Kalnų grožybė ir didybė neišpasakyta. O jau spalvos spalvelės! Taip ir norisi stabtelėt kas keliasdešimt metrų. Nėr net kada į kelią dairytis. Minti, tiesa, sunku. Karšta. Bet guodžiuosi tuo, kad jau labai seniai dviračiu važiavau, neturiu sportinės formos, tai dėl to. Tik paskui paaiškėjo - visą tą laiką mūsų kelelis vedė į kalniuką :) Tik ne į kelelį žiūrėjom :)
Važiuojam, važiuojam. Kalnai, uolos, kaimeliukas. Ir staiga atsiduriam dykynėj. Žalioj. Kažkada čia būta dykumos. Bet palijo gerai. Viskas sužaliavo. Iš pradžių važinėjom keliukais, paskui pabodo, ėmėm važinėt ir be takų :) Pataikydavom ir į tokias nemažas lietaus upės vagas, kuriomis būdavo sunku važiuot, nes dugnas - birus smėlis. Ratai klimpsta. Nepraleidžiam progos užsiropšt ir ant tų gražiųjų uolų. O jos, pasirodo, besą tokios smiltuolės (kirtis ant pirmo skiemens!), tokios, tarsi mažulyčiai akmenukai būtų sucementuoti moliu. Tokios, tarsi įvairaus dydžio tų molsmiltinių uolų gabalai būtų sumėtyti vienas ant kito. Kaip konstruktorius. Labai patogu į jas lipt. O kai taip patogu, kaipgi nepalaipiosi?
Šypsausi iki ausų iš malonumo pasikarstyt po statokas uolas. Tik tas malonumas labai trumpas. Nutariu pralįst pro nedidukus du argano krūmelius. Jie spygliuoti, tad lendu atsargiai. Ir, saugodamasi vieno krūmo, nugara užkliūvu kitą. Susminga spygliai. Bandau nuo jų atsargiai atsikabint - į pilvą susminga kito krūmo spygliai. Viskas! Įstrigau - nei pirmyn, nei atgal. Spygliai tvirtai laikosi įsikibę mano maikutės, nors verk. Nebeatsimenu, kaip išsivadavau. Apsibraižiusi.
Toliau traukiam mėlynų uolų žiūrėt. Pakeliui sutinkam vietinių šeimyną, kuri šienauja - pjauna skurdžią, bet aukštą žolę, kemša ją šviežią į senutėlaitės pavargusios mašinytės saloną - veš namo. Šeimyna - tėvas, motina ir du paaugliukai - sveikinasi su mumis ir šypsosi laimingi, lyg būtume kokie iš dangaus nužengę. Šeimos galva mums pamoja ir varganai angliškai paaiškina: "Važiuokit ten, ten gražu, mėlynos uolos". Pamojuojam jiems ir į kelią.
Uolos jau iš tolo mėlynuoja. Maniau, rasim ten kokią ypatingą uolieną. Ne, kur tau! Pasirodo, kažkoks olandų menininkas sumąstė meną padaryt ir išdažė tas uolas mėlynai. Neįsivaizduoju, kiek tonų dažų, kurie per tris metus jau beveik ir nusitrynė nuo tų uolų, sunaudojo. Bet įspūdis tai ne koks... Na, iškrenta visai iš konteksto tas mėlynumas... Kol kompanija dairosi, atsigulu ant tos mėlynos uolos ir žiūriu į dar mėlynesnį dangų. Ten mažytis baltas debesiukas. Lygiai toks, kokių ir mes Šiaurėj turim. Nepaprastai gražu. Jauku! Šilta nuo saulėj įkaitintos mėlynos uolos. Mėlyna nuo gilaus dangaus. Paskęstu mėlynume. Bet reikia judėt. Vakaras leidžiasi.
Ką gi. Kryptį daugmaž žinom, su dviratukais apsipratom, galima pavažiuot ir ten, kur pačiam norisi, o ne kur visa gauja važiuoja. Tik be nuotykių ir čia niekaip. Švilpt ir guliu. Ne, ne pavargau ir ne šiaip sau priguliau. Tiesiog taip išėjo.
to be continued
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą