Nemirtingoji Afrika (8 dalis)

Ramuma ir nežuvies diena :)

Tiznitas pasitinka ramybe. Mus čia atvežusio vairuotojo pamokyti nesunkiai susirandam nakvynės vietą. Viešbutukas ne itin prabangus, bet gyvent galima. Jau nebestebina visam aukštui bendras dušas, kuriame drungno vandens būna tik kokią valandą per dieną ir tai tik tada, jei pataikai tą laimingąją valandą į dušą užsukt. Tiesa, čia už dušą papildomai mokėti nereikia. Tualetas europietiškas - dailus baltas klozetas. Tik... nuolat užsikimšęs.... Kraniukas ir kibiriukas, žinoma, irgi yra. O kaipgi be jų?

Kol kolegos kuičiasi kambariuose ir stovi eilėje prie dušo, trise išeinam į ekspediciją. Pilvai tokie tušti, kad jau baisiau nei negera, lekiam kuo greičiau ieškot ko nors valgomo.

Prisimerkus nuo saulės erelio akim dairausi po beveik tuščią centrinę miestelio aikštę. Nors ir akiniuotos, kai esu alkana, akys mato neįtikėtinai gerai. Bet vis tiek nespėju pastebėt, kaip prie mūsų prisistato draugiško veido vaikinukas. Apsimetu, kad jo nepastebiu, tad bendravimo iniciatyvos imasi kolegos. Taip atsargiai. Nes mums jau visiems paranoja. Veikia savigynos refleksas - juk vos ne už bet kokį vietinio priėjimą prie mūsų turim jam mokėti...

Taigi, kolegos pasiaiškina su naujuoju draugeliu ir mes visi nužygiuojam paskui jį į kažkokią apšnerkštą kavinukę. Ten galima gauti keptos žuvies. Kitur žuvies nėra. Penktadienis. Musulmonams nežuvies diena. Vaikinukas kalba labai keista gerai laužyta anglų kalba. Tokia keista, kad mano kolega su juo niekaip nesusikalba. Todėl bendraut esu priversta aš, atseit kaip labiau patyrusi ir pratusi prie visokių akcentų :)

Paplepam su berberu Izmailu (toks vaikinuko vardas). Ir pamažu pamažu jis man pradeda patikti. Kodėl? Nes jis kiek kitoks nei visi. Nelenda įžūliai į akis. Net keista.